2014 m. spalio 26 d., sekmadienis

Johan Theorin „Prieblanda“

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 408, leidykla - „Alma littera“, išleista 2008 m., originalus pavadinimas - Skumtimmen.

Anotacija: Miglotą vasaros pabaigos dieną aštuntojo dešimtmečio pradžioje šiaurės Elande be jokių pėdsakų dingsta mažas berniukas. Dienų dienomis ir savaitėmis jo ieško šeima, policija ir savanoriai.
Daugiau nei po dvidešimties metų berniuko motinai Julijai netikėtai paskambina jos tėvas. Jis prašo atvažiuoti į Elandą ir padėti jam atsekti naują dingusio vaikaičio pėdsaką.
Julija nenoromis grįžta į savo vaikystės salą pas susenusį tėvą. Ir tik dabar ji išgirsta kalbas apie mitais apipintą elandietį Nilsą Kantą, kadaise variusį siaubą visai apylinkei. Bet jis seniai miręs, gerokai seniau, nei dingo Julijos sūnelis.
Ir vis dėlto yra žmonių, mačiusių Nilsą Kantą. Jie tvirtina, kad retkarčiais temstant, prieblandoje, jis vaikštinėja po kalkynę.
 
Mano nuomonė:  Patraukė „ant“ detektyvo po prieš tai skaityto meilės romano. Tad ilgai neieškojus bibliotekoje pastebėjau skandinavų autoriaus detektyvą, pagalvojau, kad turėtų būti neblogas ir pasiėmiau.

Gaila, bet nebuvo taip įdomu, kaip tikėjausi. Anotacija ir pradžia suintriguoja, tas tiesa. Bet vystymas man pasirodė sunkokas. Atrodo, kad autorius nelabai turėjo idėjų, kaip išlaikyti įtampą, tad sumanė patempti gumą. Lyg ir vyksta tyrimas, bet mėgėjiškai ir nukrypstant nuo pagrindinių įkalčių. Nors, rašymo stilius lengvas, gal net ir skurdokas, bet kaip detektyvui, turbūt tinkamas. Daug dialogų, dalis vos ne apie vėją stiliaus, bet juk taip laukiama kulminacijos.

Standartinė istorija, kaip visą laiką įtarinėjamas vienas personažas, o pabaigoje viskas nukrypsta į kitą asmenį, kuris prieš tai tik vieną kartą buvo pasirodęs siužete. Nieko naujo, pabaiga gal kiek ir nustebino, bet nesulaukiau per daug emocijų. Galbūt tiesiog džiaugiausi, kad pasibaigė tas slinkimas vėžlio greičiu. 

Kita vertus, man patiko aplinkos aprašymas. Taip šalta, vėjuota, miglota, drėgna, bet tai labai padeda išgauti tinkamą emociją. Skaičiau tuo metu, kai ir pas mus panašus oras buvo (tik jūros šalia nėra pas mane), tad labai gerai įsijaučiau ir įsivaizdavau aplinką. Net panorau aplankyti Švediją. Taigi, nežinau, ar rekomenduočiau, turbūt ne, bet tai nebuvo taip jau labai blogai, vertinčiau 5/10.

Ekranizacija: 2013 m. pastatytas švedų filmas pagal knygą. Režisierius Daniel Alfredson. Pagrindinius vaidmenis atliko - Lena Endre (Julija), Thomas W. Gabrielsson (Lenartas). Treileris: 

Fone skamba:
Nuoširdžiai, Rita :)

2014 m. spalio 17 d., penktadienis

Anne ir Serge Golon "Anželika ir karalius"

1 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 612, leidykla - "Spindulys", išleista 1995 m., originalus pavadinimas - Angelique et le roi.

Anotacija: Nesutramdomoji Anželika, elegantiškiausia Versalio dama, pasitelkia intrigas, turtą ir moterišką žavesį,kad galėtų įsiviešpatauti karalius Saulės dvare. Intriguojantis knygos veiksmas vyksta gašlioje ir prabangioje aplinkoje. Anželikai atsiskleidžia karaliaus dvaro tikrovė: netikra meilė, žiaurumas, ponios de Montespan, norinčios iš jos paveržti karalių, intrigos,nuodai... Pagaliau Anželika iš karaliaus sužino paslaptį - tiesą apie mirties bausmės įvykdymą jos pirmajam vyrui, ir tai jos gyvenimą pasuka kita linkme.

Mano nuomonė: Kažkada paauglystėje skaičiau pirmąsias dvi šios serijos knygas, pamenu, kad visai smagiai tuo metu susiskaitė, tad besitvarkydama lentynose ir akiai užkliuvus už trečiosios knygos, kažkaip panorau prisiminti Angelų markizę ir pažiūrėti, ar labai skirsis mano dabartinis požiūris. 

Džiaugiausi galėdama atsidurti Liudviko XIV laikų Paryžiuje, labai mėgstu šį laikotarpį, tai, kad autoriai gan tiksliai atspindėjo tuometines įžymybes ir nuodugniai aprašė įvairias dekoracijas, man patiko. Vietomis net buvo paaiškinimų, kad dialogai tiksliai atkartoti iš tuometinių kronikų, apie kurias rašė to amžiaus publicistai. 

Rašymo stilius lengvas, greitai skaitosi, dialogai kiek primityvūs, bet nenuobodūs. Personažai išpildyti, atskleistos tiek gerosios, tiek blogosios savybės. Savaime aišku, Anželikos asmenybė pranoksta visus, vietomis net buvo juokinga, kaip viskas jai sekasi, bet juk tai pagrindinis personažas :) . Siužetas gan įtraukiantis, dinamiškas, buvo tiek juokingų epizodų, tiek įtampą keliančių. Žinau, kad ši serija priskirtina meilės romanams, iš kurių aš dažniausiai tyčiojuosi, bet Anželikos istorija man visai patinka. Yra nuotykių, personažai įdomūs, mane žavintis laikmetis, lengvas stilius.

Nieko per daug ypatingo, bet ir nieko erzinančio. Vertinu 7/10. Ar skaityčiau dar vieną dalį? Galbūt, jei užeitų nuotaika :)

Ekranizacija: 1966 m. pastatytas trečiasis filmas apie Anželiką, tokiu pat pavadinimu kaip knyga. Režisierius Bernard Borderie. Pagrindinius vaidmenis atliko: Michele Mercier (Anželika), Robert Hossein (Žofrėjus), Jacques Toja (Liudvikas XIV).
Tiesa, jeigu kam įdomu, tai, pasirodo, prancūzai ir vėl ėmėsi Anželikos ekranizacijos - yra pastatytas 2013 m. filmas Angelique. Deja, prancūziškai nesuprantu, tad negaliu pasakyti, ar čia tik pagal pirmąją knygą ar po truputį iš visų ėmė siužeto. Naujos ekranizacijos treileris čia

Fone skamba: Išbandžiau naujesnės ekranizacijos garso takelį :)

Nuoširdžiai, Rita :)