Justinas Marcinkevičius „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“

Per atostogas turiu marias laiko, bent jau antrąją Kalėdų dieną turėjau, todėl galima sakyti, kad per tą dieną ir perskaičiau Justino Marcinkevičiaus draminę trilogiją „Mindaugas. Mažvydas. Katedra.“. Galvojau bus dar viena nesąmoninga lietuvišką drama, todėl reikia pradėti skaityti per atostogas, nes paskui skaitymas užsitęs, o dar galvojau, kad jei bus labai labai neįdomu, tai perskaitysiu tik pačią būtiniausią dramą „Mažvydas“.

Nežinau, kas mane taip sužavėjo, ar J. Marcinkevičiaus žodis, ar pati idėja, tačiau dabar stovi ši knyga prieš mane ant stalo ir norisi gerai papurtyti save, ir perskaityti dar kartą, nes pati negaliu suprasti, kodėl man patiko. O svarbiausia, kad skaityti nebuvo nuobodu, išsirinkau net kelias citatas!

„Mindaugas“ paliečia Lietuvos kūrimą ir mūsų karalių Mindaugą. Šioje dramoje ir yra pasakojama apie Mindaugo siekį sukurti vieningą valstybę ir pastangas darant tai. Iš tikrųjų, drama užkabino nuo pirmų sakinių, kuomet du metraštininkai susiginčijo: vienas teigė, kad svarbiausia yra tik faktai, o kitas, jog labai svarbi ir žmogaus asmenybė, jo bruožai. Drama yra drama ir jos pabaiga tragiška, tačiau parodo, kad Mindaugui bet kokia kaina buvo svarbiausia - Lietuva. Jis ir numiršta ant savo nulipdytos Lietuvos vizijos.

Nes meilė - tai kaip vynas. Lengva. Gera.
Į dangų kelia. Žemės kaip ir nėra.

„Mažvydas“ pasakoja apie pirmosios lietuviškos knygos autoriaus gyvenimą parapijoje. Iš tikrųjų, manau, kad tai šiek tiek biografiška drama, nes atskleidžia Martyno gyvenimo peripetijas. Žinoma, dalis gandai, dalis tiesa. Štai, Mažvydas ilgisi tėvynės, iš kurios turėjo pabėgti dėl savo religinių įsitikinimų, bet nebūtų drama, jeigu nepaaiškėtų, kad jis galėjo likti su mylima moterimi, kuri pagimdė jam sūnų. Pastarasis - be tėvo tapo žmogžudžiu.

Yra viena kova: spalvom ir žodžiais,

Garsais ir linijom. Kova už grožį.

Kova grožiu. Kova menu. Tačiau

Tam reikia talento. Ir įkvėpimo!

„Katedra“ - tai garsiojo L. Stuokos - Gucevičiaus istorija. Ir čia centre neapykantos, meilės ir menininko maišto iškyla svarbiausias tikslas - laisva Lietuva. Katedros atstatymas Laurynui ir yra Lietuvos atkūrimas, pirmoji kolona tampa Lauryno mirties altoriumi, kuris ir simbolizuoja jo meilę Lietuvai, tėvynei.

Sandra

Vincas Krėvė "Skirgaila"

Ką gi, per savaitę įveikiau dvi knygas ir įlindau su didžiausiu malonumu į rusiškąją klasiką, todėl dabar aprašau šią knygą, galbūt, rytoj "Nusikaltimą ir bausmę", o tada mėgausiuosi Ana Karenina ir jos draugais. Mane užpuolė pavasariniai virusai, nepaisant to, kad atostogos, viskas būtų labai gerai.

Vincas Krėvė - Mickevičius gimė 1882 m. visai netoli mano mylimo miesto Alytaus, Merkinės rajone. Šis rašytojas ne tik rašė prozą, dramą, jis pripažintas kaip lietuvių literatūros klasiku, didžiu politikos veikėju ir profesorius. Krėvės slapyvardis turi prasmingą kilmę, ši pravardė atkeliavo iš jo senelio laikų, kurio tikroji pavardė buvo tokia pati kaip rašytojo slapyvardis. Jau 1907 m. buvo išspausdinta pirmoji jo literatūrinė kūryba ir eilėraščiai, tačiau lenkų kalba, ir V. Krėvė savo kūrinius spausdino tik nuo 1909 m. Jis derino realistinį pasaulio vaizdą su dar nuo Maironio laikų likusia romantine dvasia, jungė tradicinę lietuvių tautosaką su Rytų egzotika ir, žinoma, rašė istorinius veikalus. Vienas iš jų ir yra „Skirgaila“. Mirė jau išeivijoje, 1954 m. JAV.

 Situacija

„Skirgailos“ veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo išlikimu. Kunigaikštis dar dvejoja, kurį Dievą pasirinkti, laiko kunigaikštytę uždaręs savo pilyje ir priverčia ją vesti jį. Dėl tokio valdovo Skirgailos elgesio gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Kryžiuočiai ir lenkai atvyksta pas Skirgailą su naujojo Dievo vardu ir nori padėti išspręsti kilusias problemas, vaidina ir veidmainiauja, nusižemina valdovui, tačiau kartu siekia sunaikinti ne tik senąja lietuvių religiją, bet visą Lietuvos kultūrą ir papročius.

Mano nuomonė

Dramas skaitau ne taip ir dažnai, dažniausiai mokytojų paliepimu, nes jas skaityti sunkiau. Kodėl? Mane dažnai nervina, kai yra rašoma, kas ką pasakė, sunku susigaudyti, visada reikia galvoti, koks čia konfliktas, o tikėtis tragiškos pabaigos yra tiesiog priimtina. „Skirgailą“ perskaičiau per vakarą, nes mokykloje prispaudė ir kažkaip net neužfiksavau kai kurių detalių, tačiau dabar galvoju, kad nesigailiu, kad nėjau ir mokytojai nesiteisinau, kad neperskaičiau, o ėmiau ir perskaičiau, nes dabar verčia susimąstyti mane, kad, galbūt, pasakos sukurtos realiais siužetais ir tik šiek tiek pagražintos. Ar rekomenduoju? Net nežinau, darykite, kaip Jums atrodo geriau, nes sunkiai skaitosi.