2011 m. birželio 30 d., ketvirtadienis

Reşat Nuri Güntekin „Čiauškutė“

2 komentarai
Kaip džiugu, kai tokie geri orai, galima gryname ore skaityti :) Ką aš šiandien ir padariau, o kadangi nesinorėjo eiti į vidų, tai ir užbaigiau šią knygą :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 487, leidykla - „Valstybinė grožinės literatūros leidykla“, originalus pavadinimas - Çalıkuşu, išleista 1960 m.

Anotacija: „Čiauškutė“ – skaitomiausias, į daugelį kalbų išverstas žymaus turkų rašytojo Rešato Nurio Giuntekino romanas. Jo veikėja – kilmingos Stambulo šeimos atstovė Feridė, pravarde Čalykušu, arba Čiauškutė, dėl nelaimingos meilės pabėga iš namų ir mokytojaudama atokiuose Turkijos azijinės dalies – Anatolijos – kaimuose ir miesteliuose patiria įvairiausių nuotykių. Feridės idealizmas, tyrumas, prancūzų pensione gerai išauklėtos mergaitės manieros, iš pradžių jai labai trukdo, bet ilgainiui pelno aplinkinių pagarbą, kuri jai teikia pasitikėjimo savimi. Romanas užima išskirtinę vietą turkų literatūroje ne tik dėl spalvingų charakterių ir skaitytojų pamiltos herojės, bet ir dėl to, kad parodo XX a. pradžios Turkijos visuomenės europėjimo procesus ir yra naujosios turkų literatūros pavyzdys.

Mano nuomonė: Štai ir dar vienas kūrinys, kurio centre - meilė. Tik ši meilė skiriasi nuo tos, kurią sutikau prieš tai skaitytoje knygoje, ji ne tokia romantiška ir saldi, čia pasiteisina posakis - nuo neapykantos iki meilės tik vienas žingsnis. Galbūt tokią meilę sutikti net ir smagiau, siužetas nėra nuspėjamas. Autorius tikrai talentingai sugebėjo įsijausti į merginos personažą, visgi daugiausiai kūrinyje buvo kalbama pirmuoju asmeniu, dienoraščio principu, tik pabaigoje įvykiai pasakojami iš šalies. Personažai su labai ryškiai išreikštais charakteriais, ypač patiko pagrindinė veikėja, ji tokia charizmatiška. Nors beskaitydama šią knygą, aptikau ne vieną panašumą į Brontės „Džeinę Eir“, tas pats bėgimas nuo meilės, mokytojavimas, sugrįžimas, maištingas būdas ir pan., tik kad Džeinė Eir buvo negraži, o štai Feridė aprašoma kaip tikra gražuolė. Na, bet nesigilinsiu, pati atmosfera visai kitokia, čia Turkija, ir papročiai, ir tradicijos kitokios. Džiaugiuosi, kad galėjau labiau pažinti tos šalies tradicijas, žinoma, dabar jos šiek tiek pasikeitusios, bet vis tiek įdomu buvo. Ir pačių įvykių čia daugiau, pagrindinei veikėjai ne vieną kartą tenka keisti savo gyvenamąją vietą, sulig kiekvienu miestu skiriasi ir gyventojų pažiūros, taip autorius parodo mums, kad skirtinguose Turkijos kraštuose vyrauja skirtingos tradicijos (na, nėra jos drastiškai kitokios, bet skirtumą pajusti tikrai galime). Pats kūrinys man pasirodė labai šiltas, gal todėl, kad buvo rašomas kaip merginos dienoraštis, kažkaip tie jausmai pateikti būtent tokia forma, kokia man ir norėjosi. Galbūt vietomis šiek tiek per daug buvo man to savęs apgaudinėjimo. Nors priskirčiau šią knygą prie lengvesnio tipo kūrinių, kurie neįpareigoja skaitytoją ieškoti kažkokių tai poteksčių, bet jokiu būdu negaliu teigti, kad tai niekalas. Tikrai nebloga knyga laisvalaikiui, smagiai skaitosi, nors abejoju, ar turi kažkokią ypatingą išliekamąją vertę. Bet man to ir reikėjo, tad nesiskundžiu :) Rekomenduoju vasarai :) 8/10

Ekranizacijos:
Jų mes turime netgi cielas dvi :) Žinoma, dedu jas tik dėl įdomumo, nes vis dėlto, jos turkų kalba. O gal yra mokančių? :)

1. Pirmoji, dar nespalvota ekranizacija, pastatyta 1966 m. Yra visa sukelta į jūtūbą, pradžia:



2. Ir štai po lygiai 20-ies metų, iš šio kūrinio yra pagaminamas serialas. Jau spalvota versija, 1986 m. Tokio dalyko, kaip treileris neradau, čia fanų „konstruotas“ video, iš įvairių serialo akimirkų:
 

P.S. O naujas viršelis labai simpatiškas :)

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

2011 m. birželio 26 d., sekmadienis

Herbjørg Wassmo „Tora. Beodis dangus“

0 komentarai
Na, štai, paskutinė, bet tikrai neprasčiausia knyga apie tą raudonplaukę mergaitę iš šiaurės. Įrašai apie kitas dalis parašyti aprašytuose kūriniuose.

Apie autorę: Herbjorg Wassmo kūryba man jau tikrai pažįstama, juk skaičiau jau keturias autorės knygas, todėl galiu drąsiai teigti, kad ji turi savo kūrybai būdingus bruožus, kurie manęs pernelyg nežavi, o labiausiai nežavi knygų neišbaigtumas.

Anotacija: Beodis dangus - paskutinioji trilogijos apie Torą dalis, įvertinta Šiaurės šalių literatūrine premija. Čia ir vėl sutinkame Torą - vokiečio pavainikę, mergaitę iš Salos. Skaudūs išgyvenimai palieka jautrioje mergaitės sieloje žaizdas. Ji tampa tarsi „beode". Nuo žmonių Tora slepiasi už savųjų gabumų bei nuklysdama į giliausias fantazijas. Rakelė ir Simonas - dvi gerosios jėgos šalia. Tačiau ji pati  pavojingai balansuoja tarp fantazijos ir kasdienybės. Toros trilogija - yra vienas didžiausių pasisekimų šiuolaikinėje norvegų literatūroje.

Nuomonė: Nebežinau, ar man patiko, nes ką tik perskaičiau. Galbūt, ne, nes knyga labai paveikė mano psichologiją. Tas Toros psichologinis nestabilumas ir toks kvailumas, tai, kad viskas nesibaigia gerai ir vėl Toros gyvenimo blogybės mane erzino. Taip, knyga šauni ir parašyta talentingai, bet ta įtampa, kurią sukelia knyga, nėra teigiama, nėra intriguojanti, kaip tik ji neigiama ir nuobodi. Knygos siužetas vedė teigiamų pasikeitimų, atrodė, kad Tora netgi atsigaus po nesėkmių antrojoje dalyje, tačiau kažkurioje vietoje įvyko lūžis ir viskas krito stačiu kampu žemyn, įgavo milžinišką pagreitį, visi geri dalykai vėl virto blogais. O įtampa? Buvo nepakeliama, nestabili Toros psichika veikė mane, veikė mano santykius su aplinkiniais ir knygą man norėjosi perskaityti kuo greičiau.

Rekomendacija: vat, šios knygos aš ir nerekomenduosiu, nebent mėgstat psichologinę įtampą.

2011 m. birželio 24 d., penktadienis

Keliautojo laiku žmona (The time traveler's wife) 2009 m.

2 komentarai
Sveiki, mielieji skaitytojai. Kai už lango lyja lietus ir į lauką eiti nesinori, nusprendžiau pažiūrėti neseniai skaitytos knygos ekranizaciją. Mano nuomonė ir pastebėjimai šiek tiek žemiau :) P.S. Su trumpiausia naktimi ir ilgiausia diena - Joninėmis (Rasomis) :)

Trumpas aprašymas: Kler visą savo gyvenimą ir meilę pašventė Henriui. Pirmą kartą jie susitiko, kai Kler buvo 6, o Henriui 36, o susituokė, kai Kler buvo 22, o Henriui 30.
Ji įsitikinusi, kad jie skirti būti kartu, netgi jei niekada nežino, kada likimas juos išskirs. Henris yra kitoks. Jis - keliautojas laiku, kurio vidinis laikrodis išsiderina. To jis negali suvaldyti. Jis kenčia nuo genetinio sutrikimo, dėl kurio yra priverstas keliauti laiku – atsiranda ir išnyksta įvairiausiuose savo gyvenimo laikotarpiuose, nukeliaudamas į ateitį ar praeitį. Jos gyvenimas tuo metu teka įprasta vaga.
Nepaisant fakto, kad vyro kelionės juos dažnai išskiria, Kler desperatiškai bando susikurti gyvenimą, paremtą vien meile.
Keisti Henrio šokinėjimai laiku į Kler gyvenimą abiems yra beprotiškai sunkiai pakeliami, nors kiekvienas išsiskyrimas tik dar labiau sustiprina jų tarpusavio ryšį. 

Treileris:


Mano nuomonė: Ech, tie neatitikimai. Keista, bet kai kuriose ekranizacijose jie visai nekrenta į akis, o kitose tiesiog pykdo ar varo iš proto. Tikriausiai viskas priklauso nuo kūrybinės grupės darbo ir talento paverčiant knygą filmu (o jo tikrai reikia). Štai čia man nepatiko nuo pat pačios pradžios klaidingai pavaizduota mašinos avarija, tiesiog manau, kad knygos variantas būtų buvęs šiek tiek dramatiškesnis (sakysit, kad kabinėjuosi prie smulkmenų? Galbūt, bet iš daugybės mažų detalių ir susideda visas filmas). Toliau lyg ir viskas klostosi normaliai - Henrio darbas, pirmasis pasimatymas su Kler (kam pirmas, o kam ne), šiek tiek keliavimo laiku, atvirumu momentų ir taip toliau. Bet siužetas labai greit įsibėgėja, nebespėji pajusti to, ką pačioje pradžioje dar galėjai, tos aktorių vaidybos galios. Kadangi knyga tikrai nemažos apimties, susidaro įspūdis, kad buvo norima kuo daugiau sutalpinti į ribotos trukmės filmą. Įvykiai rodomi taip greit, kai kur net pagreitintai, ypač jų kasdienybės akimirkos, kad imi atitrūkti nuo filmo, viskas pasidaro panašu į eilinį filmą didžiosioms masėms. Net itin stipri personažų meilė atrodo nebe tikra. Toliau galima vėl atrasti keletą neatitikimų, ypač nepatiko tai, kad buvo sušvelninta Henriui nutikusi nelaimė dėl nušalimo, tuo labiau, kad filme tai atrodė netgi nelogiška, suteikta kažkokia dirbtinė viltis (labai jau netikroviška), kuri ar taip ar taip neišsipildė, tai kam jos iš viso reikėjo? Apmulkinti žiūrovą, kuris ir taip gali nuspėti filmo pabaigą ganėtinai prieš nelaimę? Nors.... pabaiga išspaudė iš manęs ašarėlių, ko nepavyko knygai, bet čia turbūt jau aktorių nuopelnas. 
O jie tikrai pasistengė neblogai. Eric Bana (žinomas iš tokių filmų, kaip „Karalienės sesuo“ ar „Troja“) pakankamai neblogai atliko pagrindinio veikėjo -Henrio- vaidmenį, kažkaip tiko jam toks personažas. Rachel McAdams (žinoma iš tokių filmų, kaip „Šerlokas Holmsas“ ar „Naujokė“) taip pat neblogai suvaidino Kler, bet vietomis jos vaidyba man buvo šiek tiek perspausta. Tiesa, greitas filmo tempas daugelyje vietų žlugdė aktorių pastangas, kaip ir minėjau, nespėdavau pajusti personažų.
Trunka filmas 1 val. 47 min, bet dėl daugybės besiklostančių įvykio, to nepajutau, nebūčiau supykus jei būtų buvęs ir ilgesnis. Garso takelis neįspūdingas, bet ir ne visai prastas, na toks vidutiniškas, sakykim.

Trumpai: Skiriu šiai ekranizacijai 7 balus dėl išvardintų priežasčių. Nieko įspūdingo, įvykiai klostosi per greit. Režisierius Robert Schwentke, nors ir yra sukūręs keletą neblogų Holivudo filmų ir ganėtinai populiarų televizijos serialą, bet turbūt dar nepribrendo knygų ekranizacijoms.

Ar rekomenduočiau? Gal... Nežinau. Patys spręskit :)

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

2011 m. birželio 23 d., ketvirtadienis

Herbjørg Wassmo „Tora. Nebylus kambarys“

1 komentarai
Tęsiu trilogijos apie Torą įrašus. Pirmąją dalį jau perskaičiau ir aprašiau čia. O dabar atėjo eilei ir antrajai daliai.

Autorė: Herbjørg Wassmo norvegų rašytoja, kurią jau pristačiau įraše prieš tai, todėl nesikartosiu ir geriau papasakosiu, kokias knygas yra ji parašiusi be Toros trilogijos. Į lietuvių kalbą jau yra išversta aštuonios jos knygos. Tai Dinos trilogija: „Dinos knyga“, „Laimės sūnus“ ir „Karnos kraitis“, o „Septintas susitikimas“, „Bėgimas nuo Franko“ ir „Stiklinė pieno“ - kitos, nepriklausomos rašytojos knygos lietuvių kalba.

Anotacija: Antroje trilogijos dalyje sutinkame tą pačią mergaitę Torą, augančią mažytėje šiaurės salelėje. „Vokiečio pavainikė“ su laukia paauglystės, prasideda jos dvasinės brandos istorija. Toros motina baikšti ir užsidariusi, jos vėsi ir bejėgiška meilė nešildo ir nepadeda, o patėvis išnaudoja seksualiai. Mergina atsilaiko tik panirusi į savo vidinį gyvenimą ir atkakliai mokydamasi. Jos gyvenimo šviesuliai - tetulė Rakelė ir dėdė Simonas. Šie žmonės, žinių troškimas bei noras išsiveržti iš nykios buities padeda Torai baisiausią jos gyvenimo valandą, kai ji atsiduria vienui viena prieš likimą.

Nuomonė: Ši knyga man daug labiau patiko nei pirmoji, nes joje daugiau veiksmo, ne tiek daug aprašymo pašalinių dalykų. Šį kartą Tora tikrai dėmesio ir įvykių centre. Patiko, kad šį kartą atsirado ir veiksmo, tarp visų tų gausių vidinių išgyvenimų, jei reikėtų knygą vertinti atskirai, nelyginant su pirmąją, nes lyginti reikia, tai trilogija, duočiau jai aukštą balą. Atsiranda įvykiai, kurie keičia gyvenimą, likimą, kurių niekas niekam nelinkėtų, viską reikia išgyventi vienai Torai. Gilinamasi į psichologiją.

Rekomendacija: jei anksčiau abejojau, dabar rekomenduoju. Ištverkit pirmąją dalį ir mėgaukitės antrąja, nes antroji tikrai žavi savo subtilumu, išskirtinumu ir visuomenės problemų aktualumu ir šiomis dienomis, koks modernus pasaulis ir bebūtų.

2011 m. birželio 20 d., pirmadienis

Herbjørg Wassmo „Tora. Namas su akla stiklo veranda“

2 komentarai
Išvažiavau be knygų, planavau trumpą viešnagę, tačiau knyga visur ir visada randa mane, šįkart rado norvegų autorės Tora. Daug netuščiažodžiausiu ir geriau iškart papasakosiu apie knygą, o vėliau laukite kitų knygos dalių aprašymų, nes Tora yra trilogija apie mergaitę.

Autorė: Herbjørg Wassmo norvegų rašytoja. Prieš atrasdama savo rašytojos talentą dirbo mokytoja Norvegijoje, pirmoji jos knyga atnešusi jai šlovę  taip pat trilogija („Dinos knyga“), taip pat autorė parašė ir knygą apie lietuvę mergaitę, kuri buvo išvežta dirbti prostitute („Stiklinė pieno“). Toros trilogija tai ne pirmoji pažintis su šia autore.

Anotacija: Namas su akla stiklo veranda – pirmasis trilogijos „Tora“ romanas. Tai jaudinantis pasakojimas apie vienišą mergaitę, „vokiečio pavainikę“ (jos tėvas – vokiečių kareivis, dingęs per karą), augančią mažytėje bendruomenėje Norvegijos šiaurėje. Ji gyvena su patėviu ir mažakalbe, uždara mama, per rūpesčius nerandančia laiko meilei. Vieninteliai jos gyvenimo šviesuliai – teta Rakelė ir dėdė Simonas.

Nuomonė: Pirmoji trilogijos dalis. Rašytoja rašo metaforomis, supažindina su situacija, vieta, kitais salos gyventojais, pagrindinė romano herojė - Tora - išnyksta viso to fone, čia nėra daug veiksmo, galbūt, jis atsiranda pabaigoje. Struktūra įdomi ir tuo, kad tokie veiksniai kaip patėvio prievartavimas vadinama grėslumu, niekada to nepasakoma tiesiogiai. Knyga ir nepatiko, tačiau ne dėl to, kad mažai dialogo ar veiksmo, o tiesiog nervino Toros vaikiškas naivumas: „Ak, mama myli Henriką, todėl nesakysiu, kad jis mane prievartauja.“ Kančia ir skurdas, karo paliktos blogybės, kurios neleidžia ramiai gyventi Torai, o ji nori būti tik laiminga.

Rekomendacija: net nežinau ar rekomenduočiau, tai tikrai įdomi trilogija, apie tai, kas atsispindi ir dabar, tokios problemos, kurios randasi mūsų visuomenėje, mūsų pačiame pačiame viduje. Rekomenduoju patiems pasirinkti skaityti ar ne, galbūt, po kitų dalių griežtai sakysiu už arba atvirkščiai.

Šviežiausios naujienos #1

0 komentarai
Pasibeldė vieną dieną  į mūsų e - paštą Dovydas su idėjomis. Žmogus, taip pat apie knygas rašantis blogą, kitaip, kitu kampu, bet labai įdomiai, o dabar skubame pranešti pačią šviežiausią naujieną - pasirodė mūsų pirmasis interviu, kuriuo mes be galo džiaugiamės! Vyyyy, šventė mūsų namuose!! :)
Interviu rasite spustelėję mygtuką va va čia pat.
Skaitytojos.

2011 m. birželio 12 d., sekmadienis

Audrey Niffenegger „Keliautojo laiku žmona“

4 komentarai
Pagaliau ir aš perskaičiau daug kur liaupsintą ir pagyrų sulaukusią „Keliautojo laiku žmoną“ :) Kodėl tik dabar? Nežinau, gal dėl to, kad tuo metu, kai ji pasirodė neturėjau iš kur ją pasiskolinti ar iš ko nusipirkti. Galbūt tada norėjau perskaityti kitas knygas ir ši tiesiog kantriai laukė savo eilės :)  Na, ir sulaukė, taigi, ar man patiko, ar nepatiko ir kodėl, tuoj pat sužinosite :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 448, leidykla - „Obuolys“, originalus pavadinimas - The time traveler's wife, išleista 2007 m.

Anotacija: Jie susitiko, kai Kler buvo šešeri, o Henriui trisdešimt šešeri, o susituokė, kai Kler buvo dvidešimt dveji, o Henriui trisdešimt. Neįtikėtina, tačiau tokia ir yra ši nepamirštama Henrio ir Kler meilės istorija, pakaitom pasakojama jų abiejų.
Henris kenčia nuo genetinio sutrikimo, dėl kurio jis atsiranda ir išnyksta įvairiausiais savo gyvenimo laikotarpiais, nukeliaudamas į ateitį ar praeitį. Jų keliai galutinai susikerta dabartyje, kai Kler sukanka dvidešimt, o Henriui dvidešimt aštuoneri, ir laimę temdo tik du dalykai – begalinis Kler troškimas susilaukti kūdikio ir auganti Henrio nuojauta, kad per vieną iš jo kelionių nutiks kai kas baisaus...

Mano nuomonė: Laaabai patiko :) Po visų tų nesąmonių, skaitytų prieš tai (na gerai, ne nesąmonės, bet ne mano stiliaus knygos), šis kūrinys buvo tiesiog atgaiva širdžiai ir sielai :) Knyga labai lengvai ir greitai skaitėsi, rašymo stilius patiko - nei per lėkštas, nei per sudėtingas. Siužetas nuo pat pirmų puslapių įtraukė, norėjosi tik skaityti toliau ir mėgautis. Patiko ir istorijos pateikimas dviejų personažų akimis (mintimis?) ,kažkaip viskas daug nuoširdžiau atrodė. Pats keliavimo laiku gebėjimas toks neįprastas, ganėtinai realus ir per daug neidealizuotas, kaip kai kuriose knygose. Visa meilės istorija tikrai labai graži, nuoširdi, įtikinanti, bet ne banali, apimta nuolatinio laukimo. Patiko, kaip laikui bėgant keitėsi veikėjų požiūriai, atsiskleidė asmenybių branda. Kažko ypatingai gilaus čia nesurasi, bet vasarai, kai norisi kažko gražaus ir romantiško, galima ir pagriebti. Rekomenduoju :)

Ekranizacija: 2009 m. sukurtas filmas pagal šią knygą. Pagrindinius vaidmenis atlieka: Eric Bana - Henris, Rachel McAdams - Kler. Treileris:
 
Kai pasirodė filmas, specialiai nėjau žiūrėti, norėjosi pirmiau perskaityti knygą, taigi dabar greitu laiku bandysiu žiūrėti ekranizaciją. Tik kažkodėl nesitikiu iš jos kažko labai gero, nes vis dėlto knyga didelės apimties, daug, mano manymu, svarbių ir reikalingų vietų, kurias būtų sunku sutalpinti į standartinę filmo trukmę.

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

2011 m. birželio 11 d., šeštadienis

Džeinė Eir (Jane Eyer) 2006 m.

2 komentarai
Jau ilgokai troškau pažiūrėti kokią nors neblogą ekranizaciją. O štai ėmė ir pakliuvo į rankas viena tokių ir dar klasika :) Negalėjau atsisakyti.

Trumpas aprašymas: Jauna stiprios dvasios mergina, kuri vaikystėje patyrė daug išbandymų internate, pradeda dirbti guvernante turtingo aristokrato šeimoje. Netrukus ji įsimyli šeimininką, tačiau jo tamsi praeitis kelią nerimą.

Mano nuomonė: Filmą sudaro 4 dalys, kurios kiekviena trunka po 1 valandą. Už tai dedu didelį pliusą, nes tokioje ekranizacijoje sutilpo žymiai daugiau visko negu paprastam valandos su trupučiu trukmės filme. Taigi iš viso gauname 4 valandas kokybiškos ekranizacijos. O ji tikrai, mano nuomone, buvo kokybiška. Aktoriai parinkti nepriekaištingai. Ruth Wilson sugebėjo perteikti Džeinės personažą tikrai gerai, o filme atrodė beveik taip pat, kaip aš įsivaizdavau skaitydama knygą :) Misterį Ročesterį vaidinęs Toby Stephens taip pat labai gerai suvaidino tokią asmenybę. Nors kaip Ročesteris, jis gal kiek per daug simpatiškas :) bet man tai nekliudė. Dabar šiek tiek apie siužetą. Pirmojoje dalyje mes esam supažindinami su jaunąja Džeine, jos vaikystės sunkumais. Ir tai užima tik pirmąsias 15 minučių! Turint omenyje, kiek dėmesio yra skiriama knygoje, tai labai krenta į akis. Susidarė įspūdis, kad filmo kūrėjai norėjo kuo greičiau baigt su ta vaikyste ir pereiti prie įdomesnio personažo gyvenimo tarpsnio. Na, bet vėliau jau įsivažiuojama ir nebenukrypstama nuo knygos. Pažintis su Ročesteriu, Tornfildas, jaunoji Adelė (taip mane juokino tas jos staipymasis) tiksliai atitinka romaną. Labai patiko Džeinės ir Ročesterio dialogai ir kaip iš lėto mezgama intriga dėl Tornfildo paslapties. Ši dalis baigiasi gan netikėtai, kaip ir būdinga serialams. Antrojoje dalyje man užkliuvo tik vienas dalykas - epizodas su būrėja-čigone, knygoje pats Ročesteris apsimetė ja, o štai čia atsirado kažkokia pasamdyta moteriškė. Trečioji dalis pati dramatiškiausia, buvo net kelios vietos, kuriose tikrai susigraudinau, buvau pakerėta aktorių vaidybos. Ketvirtoji dalis šiek tiek skiriasi nuo kitų istorijos pateikimu. Šį kartą filmo kūrėjai nusprendė dalį pradėti ne nuo ten, kur baigė praeitą kartą, o nuo šiek tiek vėlesnio meto ir po to sugrįžti per prisiminimus. Įdomiai sugalvota, manau ši idėja pasiteisino, leido geriau pajusti veikėjo emocijas. Šiek tiek pakeistas Džeinės patekimo pas Sent Džoną scenarijus, knygoje viskas nebuvo taip gražiai, įvykiai klostėsi šiek tiek dramatiškiau. Pabaiga iš ties graži, bet man labai pritrūko to, kas buvo knygos pabaigoje. To vilties spindulėlio atsiradimo dėl Ročesterio (na, kas skaitė turbūt pamena). Garso takelis, kaip televizijos serijoms, labai neblogas, man netgi patiko. Toks subtilus, tinkantis klasikai :) Taigi, už viską rašau tvirtą 9, buvo tų neatitikimų, bet nepriekaištinga aktorių vaidyba ištempė visą filmą. Netgi imdb tinklalapyje šios serijos yra vertinamos 8,6 - labai neblogai. Rekomenduoju ir Jums pažiūrėti, tikrai kokybiška klasikos ekranizacija :)

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

2011 m. birželio 10 d., penktadienis

Michail Bulgakov „Šuns širdis“

3 komentarai
Taigi taigi ;] atėjo pagaliau ta laukta vasara ir jau daugiau laisvo laiko atsirado. Dabar netgi kartais jo ir per daug. Pripratau kažką veikt, tai stogas važiuoja, kai nėra ką ;D Skaitymas bent kažkiek gelbsti mane nuo tos būsenos.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 154, leidykla - „Vyturys“, originalus pavadinimas - Sobachye serdtse, išleista 1997 m.

Anotacija: Rusų literatūros klasikas Michailas Bulgakovas (1891–1940) – didžiojo bolševikų perversmo liudininkas, teisėjas ir auka. Apysakoje „Šuns širdis“, kupinoje satyros, grotesko ir juodojo humoro alegorijoje, įtaigiai atskleidžiamos pragaištingos tokių perversmų pasekmės. Joje rašytojas sujungė sovietinių laikų pradžios gyvenimo aktualijas su išmoninga fantastika. Įstabiai atskleistas tuometis gyvenimas, itin stipriomis emocijomis trykštantis dinamiškas pasakojimas žavi ir stulbina skaitytojus iki šiol.

Mano nuomonė:  Apysaka labai nedidelės apimties. Nežinau, gal aš kiek per jauna šiam kūriniui, gal požiūris ne toks, koks turėtų būti, bet nesužavėjo jis manęs. Pagrindinę mintį supratau - kad nereikia bandyti kurti  idealaus žmogaus iš kažko kito jeigu ir taip gimsta protingų. O toliau - ne kas.  Siaubas, jau taip niekas neįstrigo, net gėda. Veikėjų pamąstymai nesudomino, pats kūrinio išpildymas irgi nelabai man patiko. Kai kur norėjosi, kad būtų daugiau įsigilinama, kai kur tos informacijos būdavo per daug. Patiko kūrinio pradžioje šuns mintys, kažkiek originalu. O daugiau kaip ir nieko. Jeigu tai būtų didelės apimties kūrinys, turbūt būčiau nepabaigus skaityti, bet kai tokia trumpa apysaka, tai suskaičiau. Žodžiu, turbūt ir vėl į rankas pakliuvo ne mano skonio kūrinys ;D Gal geriau ir nevertinsiu...

Ekranizacija: 1988 m. dar Sovietų Sąjungoje sukurtas filmas. Jeigu domina - jūtubėj yra rusiškas su angliškais subtitrais (tikrai negaliu pasakyti, kokios kokybės šis vertimas). Talpinu čia, nes tokio dalyko kaip treileris nėra ;] 

 

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

2011 m. birželio 8 d., trečiadienis

William Somerset Maugham "Skustuvo ašmenys"

0 komentarai

Šią knygą gavau gimtadienio proga iš savo geriausių draugų su dedikacija: "Švelnus tarsi atšipę ašmenys ir nesunkiai einamas gyvenimo kelias lai būna Tau."

Romanas "Skustuvo ašmenys" parašytas 1944 m. Veiksmas vyksta XX a. trečiajame dešimtmetyje. Knygoje pasakojama apie Amerikos turtuolius: Izabelę, jos dėdę Eliotą, kuris yra tikras snobas, Grėjų, kuris nuo neatmenamų laikų įsimylėjęs Izabelę.. Tačiau pagrindinis veikėjas yra Laris Darelas, kurio nedomina pinigai ir kiti materialūs dalykai. Jis ieško gyvenimo prasmės.

Visų pirma čia yra įdomi pasakojimo forma. Viskas pasakojama pirmuoju asmeniu, o pasakotojas - ne kas kitas, o pats knygos autorius. Puikiai pamenu iš mokyklos laikų, kad taip sakyti šiukštu negalima, tačiau čia tikrai taip yra. Apskritai šis autorius yra įdomus tuo, kad visi jo knygų personažai turi prototipus tikrame gyvenime (na, bent jau turėjo). Taip yra ir čia, jis tik pakeičia vardus (išskyrus savo - pasakotojas ir liko ponas Moemas). Knyga suskirstyta į šešias dalis, kurios turi ne daugiau kaip 9 skyrius (jei neklystu). Skaitosi viskas labai lengvai ir per daug neapkrauna :)

Knygoje plačiai pavaizduotas aukštuomenės gyvenimas, jo privalumai ir trūkumai. Vienas įdomiausių personažų buvo Eliotas Templtonas. Madingas senukas, kuriam visas gyvenimas buvo aukštuomenės puotos, neatsisako to net būdamas mirties patale. Jis atrodo tuščias ir pilnas puikybės, bendrauja tik su tais žmonėmis, kurie jam yra naudingi ir derami tokios padėties žmogui, tačiau širdyje jis yra be galo geras ir dosnus. Svarbiausia jam visgi yra šeima ir tikri draugai Eliotui yra tikra vertybė.
Kitas įdomus personažas, be abejo, pagrindinis veikėjas Laris. Nors pati net nebūčiau pasakiusi, kad jis yra pagrindinis, tačiau rašytojas-pasakotojas sako, kad jei ne Laris, jis išvis nebūtų parašęs tokios knygos. Trumpai nusakysiu Lario situaciją: jis susižadėjęs su Izabele, jam siūlomas geras darbas ir aprūpinimas visam gyvenimui. Tačiau visa tai jam nereikalinga. Laris nutraukia sužadėtuves ir keliauja po pasaulį. Daugiausiai jo ieškojimuose padeda gyvenimas Indijoje. Knygoje labai įdomiai aprašomi Lario samprotavimai apie tikėjimą, Dievą, taip pat galime susipažinti su hinduizmu ir jo tiesomis. Knygoje ta vieta, kur viskas yra pasakojama, man buvo viena įdomiausių.

Taigi. Viską susumavus tikrai rekomenduočiau šią knygą perskaityti ir jums, galbūt netgi turėti ją savo namų bibliotekoje. Ant viršelio matome žodį "klasika", tačiau vertybė ji yra ir dėl kitko. Knygoje puikiai pavaizduotos gyvenimo prasmės paieškos ir kitų gyvenimai, kupini pakilimų ir nuopolių, aistros, tuštybės ir gerumo.

Paulina

2011 m. birželio 6 d., pirmadienis

12 klasės literatūros sąrašas

2 komentarai
Auklėtoja šiandien padiktavo ir man sąrašą, žinoma, ne visi kūriniai bus privalomi, bet ji visada stengiasi mus įkalbėti, kad skaitytume kuo daugiau. Nekelčiau sąrašo, jei jis nesiskirtų nuo Black Swan įkelto sąrašo. Kadangi skiriasi, tai ir keliu :)

  • Erikas Marija Remarkas "Vakarų fronte nieko naujo"
  • Ernestas Hemingvėjus "Senis ir jūra", "Atsisveikinimas su ginklais"
  • Fransas Kafka "Metamorfozės", "Procesas"
  • Antanas Vaičiulaitis "Valentina"
  • Alberas Kamiu "Sizifo mitas" ir vienas iš romanų "Maras", "Svetimas"
  • Balys Sruoga "Dievų miškas"
  • Antanas Škėma "Balta drobulė"
  • Juozas Grušas "Barbora Radvilaitė"
  • Justinas Marcinkevičius draminė trilogija "Mindaugas", "Mažvydas" ir "Katedra"
  • Bronius Radzevičius "Prieaušrio vieškeliai"
  • Romualdas Granauskas "Duonos valgytojai", "Gyvenimas po klevu"
  • Saulius Šaltenis "Riešutų duona", "Duokiškis"
Džiugiausia, kad sunkiausius kūrinius beveik visus jau skaičiau :)

2011 m. birželio 4 d., šeštadienis

Jean - Dominique Bauby "Skafandras ir Drugelis"

2 komentarai
Spaudžia man širdutę tie punktai prie "greitai.." skilties, tad sakau, reikia pagaliau padėtį taisyti. Pristatysiu jums šiandien knygą, kurią nusipirkau, kai mokykloje "Pegaso" knygynas knygomis su nuolaida prekiavo (niekad iš anksto neatseku, kada tai turi būti, todėl kiekvieną kartą pasitinku mugę su nuostaba, džiugesiu ir dažniausiai, nepakankamai lėšų knygai pirkti). Tiesa, tai buvo gana seniai, bet vis jos neperskaitydavau, nors anei stora, anei kas trukdė. Ir prisipažinsiu, pirmiau pažiūrėjau filmą ir tik tuomet pasiryžau perskaityti pačią knygą. 

 Jean - Dominique Bauby "Skafandras ir Drugelis"

Apie autorių: labai trumpai, nes gana sunku atskirti jį  nuo knygos. Jean - Dominique Bauby (g. 1952) buvo žinomas žurnalistas ir prancūzų mados žurnalo Elle autorius bei redaktorius. Kaip viename interviu pasakojo jo dviejų vaikų motina Sylvie, Jean - Do buvo inteligentiškas, sąmojingas, stilingas ir visų mylimas. Būdamas labai energingas, jis norėjo mėgautis kiekviena savo gyvenimo minute ir štai nesuprantu kodėl būtent tokiems žmonėms turi nutikti tokie dalykai..1995 metais vos keturiasdešimt trejų metų sulaukusį vyrą ištiko insultas, suparalyžiavęs visą jo kūną (išskyrus kairiosios akies voką), tačiau ne protą ir fantaziją. Įkalintas ypatingai retai pasitaikančioje locked-in syndrome būsenoje, Jean - Do sugebėjo netik bendrauti su savo artimaisiais, bet ir padiktuoti knygą. Nepraėjus nė 72 valandoms po jos pasirodymo 1997 metų kovo 7 - ąją, Jean - Dominique mirė ir buvo palaidotas Paryžiuje.

Apie knygą: "Skafandras ir Drugelis", tai 200 000 mirktelėjimų viena akimi. Visas tekstas padiktuotas po vieną vienintelę raidę, naudojantis specialiai sudaryta prancūzų kalbos abėcėle, kurioje raidės išdėstytos pagal naudojimo dažnumą. Įsivaizduojat, kiek kantrybės ir ryžto reikėjo ne tik pačiam Jean'ui - Do, bet ir Claude Mendibil, kuri užrašė visą knygą? Visos knygos rašymo principas buvo maždaug toks: diktuojama specialioji abėcėlė ir vienas mirktelėjimas ties reikiama raide. 28 trumpi, poetiški ir gyvybingi skyriai apie prie lovos prikaustyto vyro prisiminimus ir išgyvenimus, tai kvapai, prisilietimai, susitikimai su vaikais, mylimosios ilgesys ir viena akimi matomas, staiga iki ligoninės, susitraukęs pasaulis, iš kurio vienintelis išsilaisvinimo kelias - vaizduotė. 

Mano nuomonė: knygos nugarėlėje esantis sakinys "knyga, kurią perskaitęs pamilsi gyvenimą iš naujo", manau, puikiai apibūdina šią knygą, nes vargu ar kas galėtų prieštarauti tam, kad ji verta didžiausio susižavėjimo. Realiai, net būtų nesvarbu, kas joje parašyta, nes vien jau tai, kad ji yra, būtų labai daug, tačiau jos gyvumas ir vaizdingumas stebina mane, nors dar labiau stebina žmogaus užsispyrimas ir sugebėjimas išlaikyti šviesų protą tuomet, kai taip sunku. Norom nenorom skaitydamas pradedi įsivaizduoti, kaip pats elgtumeisi tokioje situacijoje, kaip žiūrėtum į pasaulį..ir žinot, "Skafandras ir Drugelis", tai spyris į užpakalį kiekvienam, kuris nesugeba vertinti savojo gyvenimo, nemoka juo džiaugtis ir daugiausiai energijos iššvaisto skundams, kaip čia viskas baisu, kaip čia viskas blogai, kaip jiems nesiseka ir kokie jie nelaimingi. Kažkada svarsčiau, kas išmokė mane pačią mylėti gyvenimą..ir tada supratau, kad tai būtent tokios knygos, kaip ši. Iš tiesų, tai gana sunku kažkaip vertinti ar juolab, kritikuoti knygą, kuri sukėlė šitiek emocijų ir peno pamąstymams.

Ar rekomenduočiau perskaityti kitiems: žinoma, kad taip! Vien jau dėl to, kad iš šios istorijos galima labai daug ką išmokti.

Filmas: 2007 metais pagal knygą pastatytas filmas tokiu pačiu pavadinimu ("The Diving Bell and the Butterfly"/"Le scaphandre et le papillon"), kurį režisavo Julian Schnabel, o pagrindinį vaidmenį atliko prancūzų aktorius Mathieu Amalric. Filmas pelnė keturias Oskaro nominacijas, 46 kitus apdovanojimus ir 33 kitas nominacijas, o pagal IMDb reitingus, top 250 - uke filmas užima 202 - ąją vietą.



Ineta

2011 m. birželio 3 d., penktadienis

Savo bendraamžiui būtinai pasiūlyčiau perskaityti O. de Balzako "Tėvas Gorijo"

3 komentarai
Atsimenat, prieš bene du mėnesius pasakojau apie Onorė de Balzako romaną "Tėvas Gorijo" ir sakiau, kad turiu dar vieną idėją įrašui? Taigi, rodos, ir jam išaušo rytas..vasariškas rytas. 

Savo bendraamžiui būtinai pasiūlyčiau perskaityti O. de Balzako "Tėvas Gorijo" 

   „Tėvas Gorijo“ - tai vienas iš garsiausių prancūzų rašytojo Onorė de Balzako, kūrusio XIXa., kūrinių. Romanas priklauso realizmo literatūros srovei ir, nors buvo padaršytas daugiau nei prieš šimtą metų (1834m.), yra vis dar skaitomas, o jame aprašomos temos - aktualios ir šiuolaikinei visuomenei.
   Turbūt pagrindinė priežastis, kodėl „Tėvą Gorijo“ siūlyčiau perskaityti savo bendraamžiui - plačiai aprašomi tėvų ir vaikų santykiai. Dažnai iš septyniolikmečių (aut. pas. taaaaip, tada dar septyniolikos buvau :D) tenka išgirsti nusiskundimų ir priekaištų, skirtų savo tėvams: jie nenuperka to, ko jiems „labai“ reikia, jie neleidžia jiems daryto to, ko tik užsigeidžia. Kartais paaugliai mano, kad taip tėvai parodo, jog jais nesirūpina ar net nemyli, tačiau jie nesupranta, kad yra visai priešingai. Šitaip elgdamiesi tėvai auklėja savo atžalas ir ruošia juos tolimesniam gyvenimui. Man Onorė de Balzako romanas padėjo suprasti, kokių pasekmių gali turėti vaikų lepinimas ir kokią didelę reikšmę turi tėvų auklėjimas. Tėvas Gorijo be galo mylėjo savo dukteris, nuo mažens joms viską pirkdavo ir patenkindavo kiekvieną jų materialią užgaidą, bet kokias dukteris jis užaugino? Abiems vėliau rūpėjo tik pinigai ir padėtis visuomenėje. Kol tėvas turėjo pinigų, galėjo jas paremti, dukterys jį mylėjo ir elgėsi kaip su garbingu žmogumi, tačiau vos tik jie neteko savo turto, iš karto nusisuko nuo tėvo: „Citrina išsunkta visa ir dukterys jo žievę išmetė į gatvę“. Taigi aš manau, kad šis kūrinys galėtų padėti vaikams geriau suprasti savo tėvus ir kad žymiai svarbesni yra ne materialūs, o dvasiniai  dalykai, puoselėjamos vertybės.
   Antroji priežastis, kodėl be jokių abejonių rekomenduočiau perskaityti „Tėvą Gorijo“, tai jauno žmogaus kelio į aukštuomenę tema, Kūrinys puikiai padeda suprasti, kad norint patekti į aukštuomenę, reikia imtis tokių priemonių, kurios peržengia padorumo ribas. Pavyzdžiui, iš provincijos atvykęs Rastinjakas iš pradžių galvoja į aukštuomenę pakliūti doru darbu, tačiau greitai supranta, kad tai vargiai įmanoma ir imasi kitokių priemonių. Jis kreipiasi į savo pusseserę de Bosean, kuri priklauso aukštuomenei ir duoda kelis patarimus, pavyzdžiui: „Kirskite be pasigailėjimo, ir jūsų bijos“, „Tačiau jei pajustumėte tikrą jausmą, slėpkite jį kaip brangiausią lobį (...)“. Visuomenė, į kurią nori patekti Rastinjakas - amorali. Labai panaši yra ir dabartinė popkultūra. Jaunimas žavisi blizgančiais žvaigždžių gyvenimais iš bulvarinių leidinių, nors tai yra tik iliuzija. (aut. past. šioje vietoje išvadinio sakinio trūksta).
   Gaila, kad dažnas mano amžiaus mokinys vengia skaityti privalomos literatūros kūrinius, nes daugelis iš jų išties gali sudominti jauną žmogų (aut. past. šitas sakinys yra išvis kažkoks neaiškus, bandžiau taisyt, nes antai rašiny ten buvo logikos klaida). „Tėvas Gorijo“, be abejo, yra vertas dėmesio ir naudingas romanas. Jis yra vertingas ne tik dėl nagrinėjamų problemų, kurios būdingos ir XIXa. (aut. past. ???), bet ir patrauklus plačiai aprašoma tų laikų visuomenės santvarka, įdomiais personažas bei lengvai suprantama buitine kalba. 260 puslapių knygą galima įveikti nors ir per vieną dieną, tačiau ji gali būti naudinga ir auklėjant vaikus ar stengiantis nepaklysti gyvenimo kelyje.

Ir viskas, su "Tėvu Gorijo" visus reikalus baigiau, daugiau nė cypt.
Ineta

2011 m. birželio 2 d., ketvirtadienis

Mark Twain „Jankis karaliaus Artūro dvare“

0 komentarai
Jau senokai čia beužklydau, bet matyt taip ir būna, kai knyga ne taip jau ir „kabina“, tada vis dažniau surandi kitokių skaitymo alternatyvų, atidėlioji ir pan. Na, ar meluoju? ;]

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 402, leidykla - „Valstybinė grožinės literatūros leidykla“, originalus pavadinimas - A yankee at the court of King Arthur, išleista 1951 m.

Anotacija:Kartą, XIX amžiaus pabaigos Konektikute nenustygstantis vietoje ir imlus naujovėms jankis, dar vienose gatvės muštynėse gavęs per galvą, atsiduria karaliaus Artūro valdymo epochoje. Kunkuliuojančios amerikiečio energijos paveikti riteriai, didikai, žyniai ir vienuoliai, nuostabiosios damos ir paprasta liaudis prisiliečia prie civilizacijos teikiamos gerovės. Nevaržomą džiaugsmą viduramžių gyventojams kelia ir muilas, ir parakas, elektra, laikraščiai, telegrafas ir dar daugelis „stebuklų“. 

Šiek tiek apie autorių:  Mark Twain - amerikiečių rašytojas, tikrasis jo vardas ir pavardė Samuel Langhorn Clemens. Aš naiviai tikiuosi, kad manoji karta ir vyresni puikiai žino Marką Tveną. Manau, kad tikrai ne vienas, būdamas jaunas yra skaitęs „Tomo Sojerio nuotykius“, „Heklberio Fino nuotykius“ ar „Princą ir elgetą“ (gėda man, šitos neskaičiau, bet prisižadėjau sau kada nors perskaityti). Bet dažniausiai šiais kūriniais visos žinios apie autorių ir pasibaigia. Pripažinsiu, ilgą laiką ir aš pati nežinojau, kad jis yra parašęs galybę kitų kūrinių, taip pat savo autobiografiją. Taigi, atradus knygų lentynoje gulint seno leidimo, girdėto ir pažįstamo autoriaus negirdėtą kūrinį, susigundžiau.

Mano nuomonė: Prieš imdama skaityti šį kūrinį, tikrai nuoširdžiai tikėjausi, kad turėtų „užkabinti“, nes kiek pamenu, vaikystėje Tomas Sojeris su Heklberiu Finu labai lengvai susiskaitė. Bet... nusivyliau. Pati pradžia buvo be galo nuobodi, net žiovulį sukeldavo (o aš dažniausiai ir skaitau vėlai vakare), bandžiau ieškoti vietos, nuo kurios skaityti taptų lengviau. Bandžiau ieškoti, tikrai... Pusę knygos vos vos įveikiau, jau galvojau nebeužbaigti... Bet turiu tokią ydą (kai kam gal tai dorybė, bet norinčiam daug perskaityti žmogui tikriausiai yda) - kad ir kaip nesudomina knyga, aš vis tiek stengiuosi atrasti kažką, kas išteisintų susidarytą pirmąjį įspūdį ir skaitau bent iki pusės ar daugiau ir tik tada, neradusi kabliuko, metu į šalį. Tai va, prasikankinau iki viduriuko, tada pasidarė šiek tiek įdomiau ir vieną karštą dieną pabaigiau, bet turbūt taip jau išpuolė, nes tingėjau ką nors veikti. Negaliu teigti, kad tai visiškas šlamštas, tiesiog knyga apie persikėlimą į praeitį ir modernių technologijų kūrimą senais laikais ne man. Nepatiko ilgi veikėjų dialogai, kur jeigu kalbėdavo praeities valstietis, tai jau taip vyniodavo į vatą.... Autoriaus tikslas buvo pašiepti riterystę, dvaro žmones, tuometinį supratimą, bet man ir tai nepatiko, nes aš mėgstu istorines knygas apie panašius laikus, kai būdavo karaliai ir pan. Žinoma, ir vertimas ne koks, bet ko ir norėti iš tokio seno leidimo. Tiesiog įvyko kažkoks nesusipratimas, ši knyga neturėjo patekti man į rankas, gaila sugaišto laiko. Vertinu 4/10, bet čia tik mano subjektyvi nuomonė, aš tikrai tikiu, kad yra ir bus tokių, kurie atras šiame kūrinyje kažką vertingo ir išliekamo. Na, o manęs turbūt už jokius pinigus nepriverstų perskaityti šią knygą antrąkart, perdaug viskas nervino. 

Ekranizacijos: Jų tikrai yra nemažai, tuometinei publikai labai patiko nauja idėja - persikėlimas laiku. Nuo tikro filmo iki animacinių filmukų ar miuziklo. O dar vėliau buvo skolinamasi tik pati idėja ir kiekvienas režisierius savaip ją interpretuodavo. Galbūt vėliau papildysiu šį pranešimą ir parodysiu Jums kelias, bet nepykit, dabar labai tingisi knistis po internetą :)

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)

Vasaros linksmybėms

6 komentarai
Vos tiktai sulaukus vasaros, auklėtoja davė privalomos literatūros sąrašą abitūrai, kuris, bent iš pirmo žvilgsnio, man labai patinka. Džiugu, kad nėra jis labai ilgas, nes bus daugiau laiko saviems norimų perskaityti knygų sąrašams trumpinti (o pripažinkim, vasara skaitantiems - aukso amžius), o ir šiaip, prisižadu jį visą įveikti, na, nes žinot, taigi čia ta, ta..abitūra laukia.

  • E. M. Remarkas "Vakarų fronte nieko naujo",
  • E. Hemingvėjus "Senis ir jūra",
  • F. Kafka "Metamorfozė", 
  • A. Kamiu "Svetimas",
  • A. Škėma "Balta drobulė",
  • J. Marcinkevičius "Mažvydas",
  • S. Šaltenis "Duokiškis" (ir žiūrėsim filmą "Riešutų duona"),
  • V. Juknaitė "Stiklo šalis".
Tai va tie tiek nedaug. O kokius Jūs sąrašus gavot? 

Ineta