2012 m. vasario 26 d., sekmadienis

Tilar J. Mazzeo „Chanel N°5 paslaptis“

2 komentarai
Nors knygos pavadinime aiškiai nurodyta, kad tai knyga apie kvepalus, tačiau tie, kurie nesidomi, tikriausiai nerastų skirtumo tarp pačios modeliuotojos ir jos pavarde pavadinto kvapo. Būtent Tilar J. Mazzeo savo knygoje išties meistriškai atskleidžia dizainerės indėlį į šių kvepalų sukūrimą. Tai ne šiaip kvapas, kurį sukūrė koks paprastas žmogelis, tačiau tai kvapas dėl kurio pati Coco gilinosi į parfumerijos pramonę, į kurį sudėjo savo jaunystės seksualumą, vaikystės švaros pojūtį ir meilės jausmą Berniukui. Kvapas pavadintas skaičiumi 5, ne tik dėl to, kad taip buvo pavadintas mėginys, kurį iš daugelio sukurtų išsirinko Chanel, bet dėl to, kad šis skaičius jai buvo magiškas.

Tai tik dalis knygoje pasakojamų dalykų apie parfumerijos pasaulį, karą ir pačios Coco Chanel gyvenimą, nors daugiausiai dėmesio skiriama kvepalų populiarumo paslapčiai išsiaiškinti. Knyga iš tikrųjų nėra grožinė literatūra, tai kažkas mokslinio, gražaus, tarsi madingai parašytas referatas, kuris įtraukia į mados pasaulio virtuvę. Kokios kyla mintys sužinojus, kad visame pasaulyje kas trisdešimt sekundžių nuperkamas vienas kvepalų buteliukas? Ar tai didelės reklamos įtaka, kad vieni kvepalai yra populiariausi, geidžiamiausi visame pasaulyje jau daugiau nei 90 metų? Ne. Knygoje atsakoma šiuos klausimus, pasakojamas ilgas kvapo kelias ir sunkumai patirti Antrojo pasaulinio karo metais bei jau šiuolaikinės parfumerijos pramonės laikais, kuomet įvairios institucijos kovoja prieš daugelio natūralių medžiagų, kurios sunkiai išgaunamos arba turi alergenų, naudojimą, tačiau būtent tos medžiagos verčia eiti visas pasaulio moteris beveik šimtmetį eiti iš proto dėl kvepalų.

Daug pasakoju apie knygos turinį, galbūt, išduodu detales, bet kai sužinai tiek įdomių detalių, visiškai neįdomu, ką pagalvos aplinkiniai, svarbiausia, kad visą laiką skaitant įsivaizduoji tą kvapą, kuris išgyveno kultūrinę evoliuciją XX amžiuje, tada bandai prisiminti, kaip atrodo tas paprastas, subtilumą atspindintis buteliukas apie kurį tiek daug kalbama. Ir iš tikrųjų, pažiūrėjau, kiek kainuoja šis kvapas internete, kaina milžiniška. Bet niekas netrukdo nueiti į parduotuvę ir pauostyti jų.

Marilyn Monro pasakė, kad lovoje jos kūną dengia tik keletas Chanel No. 5 lašų.

Sandra.

2012 m. vasario 22 d., trečiadienis

Sandra Brown „Aklavietė“

4 komentarai
Ne visada išeina taip, kaip planuoji, todėl F. Dostojevskį dėl mokslų ir užimtumo atidedu vasarai, o dabar griebiu kiek paprastesnes knygas!

Turėdama laisvą vakarą ir gerus draugus, kurie paskolina knygas, pradėjau skaityti Sandra Brown „Aklavietę“. Pakankamai elementaru, neištęsta ir tikrai nenuobodu skaityti, tačiau, kadangi tai ne pirmoji šios rašytojos knyga, kurią aš perskaičiau, negaliu nepastebėti, jog kūriniai pas ją tikrai šabloniški.

Visada yra mergina, kuri atsiduria tam tikrų kriminalinių įvykių ar intrigų sūkuryje, atsiranda gražus, jaunas arba ne, vyras, kuris iš pradžių nepatinka, paskui ką nors padaro, o tada jau prasideda meilės seilės. Iš tikrųjų, nesakau, kad dėl to nesmagu skaityti, nes vis dėl to rašytoja pakankamai talentinga, kad kiekvieną kartą mokėtų sukurti skirtingą efektą, skirtingą istoriją, o juk sugalvoti tiek daug detektyvų tikrai nelengva.

Perskaičius šią knygą daug klausimų nekilo. Viskas paprasta ir aišku, pilnai atskleista. Stilius labai lengvas, o ir apima kūrinys neilgą laiko tarpą, tuo labiau, kad didžioji dalis knygos puslapių sukasi apie vieną ir tą patį įvykį - gimdymą, pagrobimą. Kartais darosi nuobodu, bet knygoje per mažai puslapių, kad atidėtum į šoną ir paliktum kitam kartui. Skaičiau ir galvojau, kad reiktų eiti miegot, bet pažiūrėjus, kad liko nedaug, skaitydavau toliau. :)

Ar rekomenduoju? Jei mėgstat Sandra Brown - imkit ir skaitykit, jei nelabai mėgstat arba neesat jos skaitę - siūlau neskaityti, esu skaičiusi ir geresnių jos romanų, todėl pradėkit nuo kitų :)

Sandra

2012 m. vasario 17 d., penktadienis

Albert Camus „Svetimas“

0 komentarai
Džiaugsmingai pranešu, kad su šia knyga pradedu savąjį knygų iššūkį :) Vienas laiptelis įveiktas :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 68, leidykla - „Vaga“, originalus pavadinimas L'etranger, išleista 1991 m.

Anotacija: Albert’o Camus romanas „Svetimas” (1942) pelnė rašytojui pasaulinį pripažinimą. Pagrindinio veikėjo Merso santykis su supančiu pasauliu, kitoks negu „normalių”, „padorių” žmonių, paverčia jį „svetimu”. Tai – knyga apie kankinančią individo vienatvę priešiško pasaulio, absurdo akivaizdoje. 

Mano nuomonė:  Labai nedidelės apimties romanas, priskiriamas absurdo literatūrai. Perskaičius net suabejojau, ar tikrai čia buvo romanas? Bet pergalvojus dar kartelį visą siužetą, įsitikinau. Neįprasta todėl, kad autorius nesistengia siužeto užpildyti gamtos aprašymais ar veikėjų emocijų nagrinėjimais. Viskas pateikta trumpai ir aiškiai. 

Pagrindinis veikėjas Merso - tikras abejingumo įsikūnijimas, nutraukęs santykius su motina, gyvenantis pats sau, bet nejaučiantis laimės. Manau, kad ta taip lauktoji laimė jo nepasiekė būtent dėl abejingumo, dėl ryžto daryti ką nors kitaip trūkumo. Kiekvienas iš mūsų gimstame pilni emocijų į tam tikrus mus ištinkančius įvykius. Tokia žmogaus prigimtis, o bandymas nuo jos pasislėpti yra ne kas kita, o savęs apgaudinėjimas. Abejingumas niekada nebus problemos sprendimas. 

Merso įvykdo nusikaltimą ir yra teisiamas. Teisme atsiskleidžia visuomenės požiūris į tokius, kaip jis - svetimus, abejingus viskam. O šis požiūris yra labai priešiškas. Sakoma, kad teisme dalyvaujantys turi stengtis išlikti objektyviais, bet romane taip nėra, keletas Merso gyvenimo detalių labai sukrečia tiek advokatą, tiek teisėją, atsiranda tam tikras subjektyvumas, kuris pasireiškia dėl to, jog Merso požiūris į gyvenimą jiems nepriimtinas.O iš tiesų, ar teisme dirbantiems žmonėms visada taip jau lengva išlikti objektyviems? Juk egzistuoja vadinamasi žmogiškasis faktorius, kur išgirdęs tave sujaudinusią kalbą imi reaguoti atlaidžiau, o išklausęs tik kaltinimais paremtą bylą, nejučiomis pradedi trokšti bausmės. Kiek gi daug čia lemia advokato iškalba ir žmonių polinkis į subjektyvumą...

Šiame romane tikrai rasite gyvenimo absurdo, neteisybės, abejingumo, pavydo, nesupratingumo problemų. Nors apimtis ir nėra didelė, bet joje sutelpa pagrindinė visuomenės tarpusavio santykių problema, kuri turbūt išliks gyva per amžius. 

Prisipažinsiu, man šis kūrinys buvo sunkus. Sunkus emociškai. Man buvo nelengva suvokti tokius žmonių poelgius ir bendravimą. Todėl iki dabar nežinau, kaip turėčiau jį vertinti. Bet rekomenduoju. Manau, kad perskaityti tokį kūrinį nėra sunku, o ir apgalvoti yra ką. 

Nuoširdžiai, Rita :)

2012 m. vasario 9 d., ketvirtadienis

Antanas Škėma „Balta drobulė“ II

0 komentarai
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 180, leidykla - „Vaga“, išleista 1990 m.

Anotacija: Romanas „Balta drobulė" pirmą kartą publikuotas 1958 m. Tai išsamus XX a. žmogaus dienoraštis, atskleidžiantis didžiausių pasaulinių sukrėtimų patirtį. Romane kalbama apie išeivio, išgyvenusio tradicinių vertybių krizę ir neprigijusio svetimoje žemėje, tragediją. Romane nemažai autobiografinių faktų.

Mano nuomonė:  Nepasakyčiau, kad esu lietuvių literatūros mėgėja, bet šį kartą žemai lenkiu galvą prieš šį Antano Škėmos kūrinį.

Daugelis sako, kad sunku suprasti kūrinį dėl čia aptinkamos sąmonės srauto technikos. Mintys ganėtinai padrikos, tokios, kokios dažniausiai ir sukasi mūsų galvose, kūrinys neprimena įprasto, iki smulkmenų sudėlioto romano. Bet man visai nebuvo sunku atsekti siužeto, manau, jei skaitai įsigilinęs, suprasti, kur mintys peršoka, tikrai lengva. Žinoma, tokios knygos nepaskaitysi kur autobuse ir triukšme, nes nieko nesuprasi. Ji tobulai tinka ramiai įsitaisius lovoje, kai dar turi šviesią galvą. 

Personažas Antanas Garšva turi nemažai bendro su pačiu autoriumi. Jis, kaip ir kuriamas personažas, dirbo keltuvininku viešbutyje, turėjo palikti savo šalį, išgyveno panašius sukrėtimus. Romane puikiai atskleidžiama darbo lifte monotonija, dėl kurios personažas nugrimzta į širdžiai mielus (o kartais ir nelabai) prisiminimus,  kitos šalies svetimumas, neišsipildžiusios svajonės.

Ši knyga tikrai sukėlė daug minčių. Susimąsčiau, kad tikrai nenoriu emigruoti, kad man gera čia, kur visiems blogai, kad nenoriu palikti savo svajonių ir dirbti kaip juodadarbė dėl didesnės algos, kad lietuvių literatūra tikrai turi savų perliukų, tik reikia juos atrasti, kad praeitis yra svarbi kiekvienam iš mūsų ir kad vaikystės patyrimai daro didelę įtaką vėlesniam mūsų gyvenimui.

Rekomenduoju. Visiems. Taip, kai kam ji nepatiks, kai kas jos nesupras, bet manau, kad tai geras penas apmąstymams. 10/10.

Taip pat skaitykite Sandros nuomonę apie šią knygą.
Nuoširdžiai, Rita :)

2012 m. vasario 4 d., šeštadienis

Umberto Eco "Rožės vardas"

3 komentarai

Seniai jau prieš akis šmėžuoja ši knyga. Iškart galiu pasakyti, kad labai džiaugiuosi, jog pagaliau ją paėmiau į rankas. Būtent dabar, ne anksčiau ir ne vėliau.

Romano veiksmas vyksta viduramžių Italijoje. Brolis Viljamas su savo mokiniu atvyksta į benediktinų vienuolyną, kuriame turi įvykti popiežiaus Jono XXII ir imperatoriaus Liudviko legatų susitikimas. Deja, vienuolyną kasdien sukrečia vis nauja nelaimė - brolių mirtys. Viljamui pavesta išaiškinti šias žmogžudystes.
Viskas pasakojama jauno novicijaus Adso akimis, mat jis užrašinėjo viską, kas vyko per septynias dienas, kol jis ir mokytojas viešėjo vienuolyne. Knygos pradžioje net pasakoma, kad tai rankraštis.
Galiu pasakyti, kad viduramžių labirintai iškart įtraukia. Kažkodėl visada prieš paimdama tokį rimtą kūrinį nusiteikiu šiek tiek (labai mažai!) skeptiškai, ir dar niekada man neteko nusivilti. Gal toks nusiteikimas padeda ir leidžia iš knygos pasiimti viską, ką ji duoda.. Skaitydami galime daug sužinoti apie tuometinį vienuolynų gyvenimą, apskritai apie viduramžišką mąstymą, filosofiją, kurie tik apibendrintai išdėstomi mokyklos vadovėliuose. Viskas čia taip gyva, kad labai nesunku įsivaizduoti niūrų vienuolyną ir jo abatą, tiesos trokštantį Viljamą ir vis dar savęs ieškantį Adsą.
Ne mažiau už viską, kas susiję su viduramžiais, įtraukia ir detektyvas. Labai įdomu skaityti mokyto žmogaus Viljamo samprotavimus, kas galėtų būti susijęs su mirtimis, jo keliamas hipotezes. Kaip tikrame detektyve viskas išaiškėja tik paskutiniuose puslapiuose - ir gana tragiškai, sakyčiau.
Tokia knyga stipriai sugriebia į savo nagus ir nepaleidžia. Nors man, kaip teorinei krikščionei, tolimi samprotavimai apie Dievą ir jo kelius, vis tiek "Rožės vardas" sugebėjo mane užburti.

2012 m. vasario 2 d., ketvirtadienis

Isabel Allende „Begalinis planas“

0 komentarai
Na, mielieji, kaipgi Jums pagaliau atėjus lietuviška žiema? Šalta... Bet nereikia nukabinti nosies :) saulutė vis dar šviečia, nepusto, o kadangi nelabai norisi ilgam palikti šiltus namus, tai atsiranda daugiau galimybių padraugauti su knyga :) 

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 432, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas El plan infinito, išleista 2011 m.

Anotacija: Isabel Allende romanas „Begalinis planas“ – tai ryškus ir labai spalvingas pasakojimas apie Gregorijų Rivzą, keistuolio pamokslininko sūnų, kuris remdamasis sava patirtimi atskleidžia pusės šimtmečio Šiaurės Amerikos visuomenės gyvenimą.
Gregorijaus šeimos gyvenimo būdas klajokliškas, tad visiems tenka spaustis ankštame sunkvežimio kėbule. Tačiau vieną dieną sušlubuoja tėvo sveikata ir šeima įsikuria Los Andželo pakraštyje, ispaniškai kalbančių gyventojų rajone. Prisiglaudę bičiulių namuose Rivzų vaikai pirmąkart pradeda lankyti mokyklą ir įsilieja į vietos emigrantų vaikų būrį.
Taigi tėvas serga, o motina vaikams šalta ir abejinga, tad Gregorijus greitai susipažįsta su gatvės gyvenimu ir joje pelnosi duoną. Patyręs sunkią vaikystę, jis skinasi sau kelią margame Kalifornijos „ispanakalbių“ pasaulyje. Kol išmoksta gyvenimo pamokas Gregoris Rivzas nueina sunkų kelią  –  kovoja prieš socialinę neteisybę, rasizmą, Vietnamo karą, nepasotinamo godulio apimto pasaulio materializmą...
 
Mano nuomonė: Tai jau antroji mano perskaityta šios autorės knyga. Kol kas ji manęs nenuvylė. Skaitosi lengvai, istorija sudomina ir įtraukia, pabaiga lieka nenuspėjama iki pat paskutinių puslapių. 

Gregoris Rivzas - labai komplikuota asmenybė. Nuo pat mažų dienų gyveno savo susikurtoje idilėje, galvojo, jog jo šeima neišgyvena jokių problemų. O problemų buvo, kad tai suvoktų jam teko sunkiai nugyventi daugiau negu pusę savo gyvenimo. Kadangi istorija mums pateikiama iš Gregorio pusės, tai, jog pirmosios klaidos prasidėjo pagrindinio veikėjo ankstyvoje vaikystėje, suprantame ne iš karto. Greita tėvo mirtis, motinos užsidarymas savyje paliko Gregorį vieną, jo asmenybės formavimą perėmė gatvė. Tai ir lėmė, kad jo supratimas apie gyvenimo laimę, meilę, bendrą gyvenimą kartu su moterimi, santykius, šeimą tapo šiek tiek iškreiptas. Keliaudami Gregorio gyvenimo keliu matome kiek daug klaidų jis daro, kaip tarsi bėga nuo savęs ir jį ištinkančių problemų. Tik atsidūręs ties visiška bedugne, jis atsitiesia ir pasiryžta kovoti su savo problemomis. Kelias iki laimės yra ilgas, ar pavyks jam pasiekti ją, ar ne, sužinome tik pačiuose paskutiniuose knygos puslapiuose. Galbūt tai ir pritraukia, norisi sužinoti, ar jam pavyks, nejučia imi palaikyti pagrindinį herojų. 

Knyga priverčia susimąstyti, ar pats galėtum ištverti tiek likimo smūgių, kiek teko Gregoriui. Padeda optimistiškiau žiūrėti į savo gyvenimą, nes kai skaitai apie tokį sunkų gyvenimą, suvoki, kad pats gyveni tikrai gerai. Skaitydami suprantame šeimos svarbą, taip pat knyga paskatina gerai apgalvoti, ar galėtum nugyventi bendrą gyvenimą su žmogumi, kuriuo pilnai nepasitiki ar nejauti atsidavimo ir pagarbos jam.

Ši istorija parašyta daugiau pasakojamuoju stiliumi, pakankamai nedaug dialogų, pasakojimas pinasi su kalbėjimu trečiu asmeniu, iš autorės pusės, ir pačio Gregorio Rivzo mintimis ir pastebėjimais, tarsi išpažintimi. Bet tai tikrai netrukdė skaitymo malonumo :) 

Iš pradžių galvojau skirti šiai knygai 9, bet dabar berašydama pamąsčiau, kad ji tikrai daug man davė, taigi  tebūnie 10/10.

Rekomenduoju tiems, kas pastoviai skundžiasi, kaip jiems sunku gyventi. :)

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)