Pagaliau perskaičiau šią knygą. Ilgai ji gulėjo ant mano spintelės, buvo likę tiek nedaug, kad vakar vakare prisėdau ir pagaliau užbaigiau.
Šiaip jau šią knygą aprašyti pakankamai sudėtinga. Nėra joje kažkokio aiškaus siužeto, pačių siužeto linijų net nesuskaičiuosi. Ir visgi tai pagaliau tai, ko taip ilgėjausi iš Baricco (po paskutiniosios, naujausios jo knygos). Tai jo stilius. Norint atsekti mintį tenka gerai paplušėti. Kai kur tikrai sunkoka tai padaryti. Ypač kai kai kurie sakiniai tęsiasi daugiau nei puslapį, kartais net du. Tačiau juk įmanoma suprasti, tikrai įmanoma.
Veikėjai čia, kaip ir kitose knygose, yra neeiliniai. Keisti. Pavyzdžiui, lyg ir pagrindinis veikėjas Gouldas - mažasis genijus, jo guvernantė Šatsi, keistieji Gouldo draugai Dyzelis ir Pumerangas.. Su tais draugais tai knygos pabaigoje buvau maloniai nustebinta. Yra begalė kitų veikėjų, kurie suteikia knygai ryškumo ir kitoniškumo atspalvį. Nebuvo ten jokių aprašymų, kaip kuris atrodo (išskyrus Dyzelio - bet ir tai labai lakoniškas), nebuvo nupasakoti jų charakteriai, tačiau viską skaitytojas ir taip supranta. Pats Baricco sako, kad veikėjai yra miesto gatvės. Iš tiesų, jie tokie įvairiapusiai..
Kitas labai svarbus dalykas šioje knygoje yra dialogai. Jie tokie glaudūs, tačiau visai ne trumpi. Įdomiausia, kad rašytojas nerašo, tarkim tas pasakė tą, tas pasakė aną. Skaitydama ne kartą skaičiavau, kuris veikėjas ką sako. Nes net ir iš žodžių nelabai gali tai suprasti.
O man labiausiai patiko vesternas. Jį kūrė Šatsi, savo galvoje, o kartais, kai ateidavo gera mintis, įrašydavo ją į diktofoną. Tas vesternas man labai patiko pabaigoje, taip norėjosi skaityti toliau ir sužinoti, kuo viskas baigsis, kad oi. Vesternas - ne viena antraeilė istorija. Dar viena istorija - apie boksininką Larį.
Viską gerai apgalvojusi gal ir suprantu, kodėl ši knyga man nepatiko, kai bandžiau skaityti pirmą kartą. Dabar jau mano galva kitokia, nors nuo pirmojo bandymo praėjo ne tiek ir daug laiko. Kokį pažymį duoti.. Blaškausi tarp 9 ir 10. Turbūt taip ir nenuspręsiu. Tiek to, palieku tai daryti kam nors kitam.
Šiaip jau šią knygą aprašyti pakankamai sudėtinga. Nėra joje kažkokio aiškaus siužeto, pačių siužeto linijų net nesuskaičiuosi. Ir visgi tai pagaliau tai, ko taip ilgėjausi iš Baricco (po paskutiniosios, naujausios jo knygos). Tai jo stilius. Norint atsekti mintį tenka gerai paplušėti. Kai kur tikrai sunkoka tai padaryti. Ypač kai kai kurie sakiniai tęsiasi daugiau nei puslapį, kartais net du. Tačiau juk įmanoma suprasti, tikrai įmanoma.
Veikėjai čia, kaip ir kitose knygose, yra neeiliniai. Keisti. Pavyzdžiui, lyg ir pagrindinis veikėjas Gouldas - mažasis genijus, jo guvernantė Šatsi, keistieji Gouldo draugai Dyzelis ir Pumerangas.. Su tais draugais tai knygos pabaigoje buvau maloniai nustebinta. Yra begalė kitų veikėjų, kurie suteikia knygai ryškumo ir kitoniškumo atspalvį. Nebuvo ten jokių aprašymų, kaip kuris atrodo (išskyrus Dyzelio - bet ir tai labai lakoniškas), nebuvo nupasakoti jų charakteriai, tačiau viską skaitytojas ir taip supranta. Pats Baricco sako, kad veikėjai yra miesto gatvės. Iš tiesų, jie tokie įvairiapusiai..
Kitas labai svarbus dalykas šioje knygoje yra dialogai. Jie tokie glaudūs, tačiau visai ne trumpi. Įdomiausia, kad rašytojas nerašo, tarkim tas pasakė tą, tas pasakė aną. Skaitydama ne kartą skaičiavau, kuris veikėjas ką sako. Nes net ir iš žodžių nelabai gali tai suprasti.
O man labiausiai patiko vesternas. Jį kūrė Šatsi, savo galvoje, o kartais, kai ateidavo gera mintis, įrašydavo ją į diktofoną. Tas vesternas man labai patiko pabaigoje, taip norėjosi skaityti toliau ir sužinoti, kuo viskas baigsis, kad oi. Vesternas - ne viena antraeilė istorija. Dar viena istorija - apie boksininką Larį.
Viską gerai apgalvojusi gal ir suprantu, kodėl ši knyga man nepatiko, kai bandžiau skaityti pirmą kartą. Dabar jau mano galva kitokia, nors nuo pirmojo bandymo praėjo ne tiek ir daug laiko. Kokį pažymį duoti.. Blaškausi tarp 9 ir 10. Turbūt taip ir nenuspręsiu. Tiek to, palieku tai daryti kam nors kitam.
Paulina
0 komentarai:
Rašyti komentarą