2013 m. rugsėjo 13 d., penktadienis

Lily Koppel „Dienoraštis raudonos odos viršeliais“

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 336, leidykla - „Jotema“, originalus pavadinimas - The Red Leather Diary, išleista - 2010 m.

Anotacija: Išgelbėtas iš šiukšlių konteinerio Manhatano Aukštutiniame Vest Saide, dienoraštis prikelia naujam gyvenimui kerintį, užmirštą nepaprastos jaunos moters pasaulį.

Verčiant trapius dienoraščio puslapius, pavergia drąsi jauna mergina, jos slapčiausios mintys ir jausmai. Kas buvo ta miela inženiu, dievinusi Baudelaire’o ir Jane’s Austen kūrybą, degusi nuo meninės aistros, ne pagal savo metus seksualiai smalsi, viena keliavusi į Romą, Paryžių ir Londoną?

Pažadinantis vaizduotę ir kerintis "Dienoraštis raudonos odos viršeliais" atkuria praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio Niujorko romantiką ir spindesį, bohemišką gyvenimą, rafinuotumą ir viltis. Jame intriguojančiai atskleidžiama tikra labai anksti subrendusios jaunos moters, išdrįsusios sekti paskui savo svajones, istorija.

Mano nuomonė:  Įtraukiau šią knygą į iššūkį, nes dienoraščio motyvai mane visad žavėjo, o kai sužinojau, jog aprašytas realiai gyvenusio žmogaus gyvenimas su įterptais užrašais iš jo dienoraščio, tai išvis susigundžiau.

Deja, teko nusivilti. Tai knyga su daug paveikslėlių - nuotraukų iš pagrindinės veikėjos Florensos gyvenimo, žurnalistės (kuri rašė šią knygą) rastų archyvinių nuotraukų iš tų laikų Manhetano ir pan. Kadangi realiai rašyto dienoraščio struktūra buvo labai glausta - kiekvienai dienai buvo skirtos 3 eilutės, tad ir Florensos užrašai trumpi, apibendrinantys tą dieną. O greta jų yra žurnalistės perpasakojamas knygos veikėjos gyvenimas, o rašymo stilius tarsi priderintas prie dienoraščio formos - glaustas, be emocijos, atskleidžiama tik įvykių esmė, vietomis įvykiai padriki. Ši sprendimas man labai nepatiko - trukdė įsijausti, susidarė įspūdis, jog kūrinys parašytas tik norint iškepti knygą, skubotai, neapgalvotai. 

Nepatiko ir pati pagrindinė veikėja - ne mano stiliaus žmogus, lėkštas, galvojantis apie madą ir kaip patenkinti savo įgeidžius. Tuštutė, taip sakant. Taip pat mane nervino kiekvienam puslapyje atsirandančios nuorodos iš minimo miesto - konkrečios kavinės, gatvės, pastatai, kino teatrų pavadinimai. Gal amerikiečiui ir įdomu, bet kai aš nesu buvusi tame Manhetane, tai man visiškai vienodai šviečia, ar ten tokia gatve ji praėjo, ar kita.

Gaila, tikėjausi kažko dvelkiančio prisiminimais, įdomių personažų, bet gavau tik gražų viršelį (vienas įspūdingiausių mano matytų), taigi vertinu 4/10.

Fone skamba:
 

Nuoširdžiai, Rita :) 

0 komentarai:

Rašyti komentarą