Johan Theorin „Prieblanda“

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 408, leidykla - „Alma littera“, išleista 2008 m., originalus pavadinimas - Skumtimmen.

Anotacija: Miglotą vasaros pabaigos dieną aštuntojo dešimtmečio pradžioje šiaurės Elande be jokių pėdsakų dingsta mažas berniukas. Dienų dienomis ir savaitėmis jo ieško šeima, policija ir savanoriai.

Daugiau nei po dvidešimties metų berniuko motinai Julijai netikėtai paskambina jos tėvas. Jis prašo atvažiuoti į Elandą ir padėti jam atsekti naują dingusio vaikaičio pėdsaką.

Julija nenoromis grįžta į savo vaikystės salą pas susenusį tėvą. Ir tik dabar ji išgirsta kalbas apie mitais apipintą elandietį Nilsą Kantą, kadaise variusį siaubą visai apylinkei. Bet jis seniai miręs, gerokai seniau, nei dingo Julijos sūnelis.

Ir vis dėlto yra žmonių, mačiusių Nilsą Kantą. Jie tvirtina, kad retkarčiais temstant, prieblandoje, jis vaikštinėja po kalkynę.

 

Mano nuomonė:  Patraukė „ant“ detektyvo po prieš tai skaityto meilės romano. Tad ilgai neieškojus bibliotekoje pastebėjau skandinavų autoriaus detektyvą, pagalvojau, kad turėtų būti neblogas ir pasiėmiau.

Gaila, bet nebuvo taip įdomu, kaip tikėjausi. Anotacija ir pradžia suintriguoja, tas tiesa. Bet vystymas man pasirodė sunkokas. Atrodo, kad autorius nelabai turėjo idėjų, kaip išlaikyti įtampą, tad sumanė patempti gumą. Lyg ir vyksta tyrimas, bet mėgėjiškai ir nukrypstant nuo pagrindinių įkalčių. Nors, rašymo stilius lengvas, gal net ir skurdokas, bet kaip detektyvui, turbūt tinkamas. Daug dialogų, dalis vos ne apie vėją stiliaus, bet juk taip laukiama kulminacijos.

Standartinė istorija, kaip visą laiką įtarinėjamas vienas personažas, o pabaigoje viskas nukrypsta į kitą asmenį, kuris prieš tai tik vieną kartą buvo pasirodęs siužete. Nieko naujo, pabaiga gal kiek ir nustebino, bet nesulaukiau per daug emocijų. Galbūt tiesiog džiaugiausi, kad pasibaigė tas slinkimas vėžlio greičiu. 

Kita vertus, man patiko aplinkos aprašymas. Taip šalta, vėjuota, miglota, drėgna, bet tai labai padeda išgauti tinkamą emociją. Skaičiau tuo metu, kai ir pas mus panašus oras buvo (tik jūros šalia nėra pas mane), tad labai gerai įsijaučiau ir įsivaizdavau aplinką. Net panorau aplankyti Švediją. Taigi, nežinau, ar rekomenduočiau, turbūt ne, bet tai nebuvo taip jau labai blogai, vertinčiau 5/10.

Ekranizacija: 2013 m. pastatytas švedų filmas pagal knygą. Režisierius Daniel Alfredson. Pagrindinius vaidmenis atliko - Lena Endre (Julija), Thomas W. Gabrielsson (Lenartas). Treileris: 

Fone skamba:

Nuoširdžiai, Rita :)