Alessandro Baricco "Be kraujo"

Beveik metai tylos.... Net nesusimąsčiau, kad galėsiu taip ilgai užtrukti neaprašydama savo skaitytų knygų. Deja, bet taip jau susiklostė, kad šiuos nepilnus metus visiškai buvo pradingęs noras rašyti. Knygų neapleidau, ir toliau skaičiau, tik negalėjau net mintyse sau jų įvertinti. Bet dabar jau viskas gerai, tyliai tyliai grįžtu, galbūt pavyks aprašyti visas neaprašytas knygas, perskaitytas nuo praeitų metų gegužės (dabar skamba kaip tikras iššūkis!). 

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 96, leidykla - "Alma littera", išleista 2004 m., originalus pavadinimas - Senza sangue. 

Anotacija: Kaip ir garsiajame "Šilke", autorius neaprėpiamą gyvenimą sutalpino į keletą žodžių ir gestų, o herojams sukūrė kritinę situaciją, kurioje atsiskleidė jų esmė.

Naujausia vieno žymiausių šiuolaikinių italų autorių A. Baricco knyga "Be kraujo", pasirodžiusi 2002 m., – rūsti dviveiksmė baladė su vesterno elementais. Keturi ginkluoti vyrai atvažiuoja į Mato Rucho sodybą ir žvėriškai nužudo Manuelį Roką bei jo mažametį sūnų. Gyva lieka tik Nina. Po kelių dvidešimtmečių ji susiranda vieną iš žudikų...

Mano nuomonė: Ši knyga buvo perskaityta iškart po paskutinės mano aprašytosios "Mergina, kuri žaidė su ugnimi", tad pamenu, kad buvo labai keista skaityti tokios nedidelės (net pasakyčiau, miniatiūrinės) apimties kūrinį. Tiesiog vienu prisėdimu ir susiskaitė. 

Taip pat buvo labai keistas įspūdis perskaičius. Pradžia, kaip ir aprašyta anotacijoje, veiksmas lyg iš filmo "Desperado", tikras kraujo kerštas, kulkų skraidymas į visas puses ir pan., likusi viena gyva baisaus nusikaltimo liudininkė/auka. Ir tada, kai mintyse įsivaizduoji, kad žinai, kaip stereotipiškai greičiausiai baigsis šis kūrinys net apėmė savotiškas džiaugsmas, kad knyga nedidelės apimties, nes kas gi čia originalaus galėtų būti iš tokios pradžios? Nebent ilgas ir sunkumų kupinas šeimos žudikų ieškojimas. 

Bet. Viskas pasisuko ne taip. Negaliu sau leisti pasakoti, nes tada atskleisčiau knygos siužetą, o ji ir taip nedidukė, kas norėsit - perskaitysit taip pat greičiausiai vienu prisėdimu :) Tiesą pasakius, nesupratau pagrindinės veikėjos, ji man pasirodė tokia silpna... Žudiko pozicija buvo suprantama, bet tikrai nustebino pabaiga. Vėliau supratau, ką norėjo perteikti Baricco, bet, deja, kūrinys nesužavėjo. Pliusas už netikėta pabaigą, bet kažkaip viskas per greit sumalta į tuos nepilnus 100 puslapių, norėjosi sužinoti daugiau viso to priešistorės, galbūt išsamesnės personažų charakteristikos. 

Bėda ta, kad tai pirmoji mano pažintis su Baricco. Girdėjau labai gerų atsiliepimų apie kitus jo kūrinius, bet po šio taip ir nekilo ranka dar kažką pabandyti... Nors tikiuosi, kad šis neigiamas nusistatymas praeis, nes yra bent kelios knygos, kurias tikrai norėjau ir vis dar noriu perskaityti, tačiau atidėlioju. O "Be kraujo" vertinčiau 5/10. Ar rekomenduočiau? Greičiausiai, kad ne.. 

Fone skamba: Panaši emocija ir kūrinyje

Nuoširdžiai, Rita :)