Sara Gruen "Vanduo drambliams"

Kai pamačiau knygyne, kad ši knyga kainuoja tiesiog juokingai, negalėjau praeiti pro šalį. Juk 7 litai už knygą nėra daug, ar ne? Juolab, kai ta knyga yra nuostabiai gera (nors tada dar to nežinojau).

Mačiau, kad neseniai yra pasirodęs filmas pagal šią knygą, o kadangi stengiuosi pasinaudoti kiekviena galimybe prieš pažiūrint filmą paskaityti knygą, tai čia nepadariau išimties.

Knygoje pasakojama Džeikobo istorija apie tai, kaip jis pateko į cirką ir ten darbavosi. Rodos, taip ilgai jis ten gyveno, o pasirodo, kad tik tris su puse mėnesio (knygos pabaigoj buvau to maloniai nustebinta). Tačiau knyga prasideda senelių namuose - ten gyvena jau devyniasdešimtmetis Džeikobas (o gal ir devyniasdešimt trejų - jis nė pats to nežino). Kai netikėtai prie senelių namų išdygsta cirko palapinė, jis prisimena savo tolimą jaunystę - viską nuo savo patekimo į cirką.

Asmeniškai aš nebuvau skaičiusi nė vienos knygos apie cirką, abejoju, ar tokių išvis yra labai daug. Čia rašytoja mus supažindina su cirko gyvenimo ir jo tikrove, remdamasi tikrais faktais.

Iš veikėjų man labiausiai patiko Džeikobas, bet tas senatvėje, ir Rožė - miela dramblė. Taip ir įsivaizduoju ją besišypsančią ar nusiminusią, su nuostabaus gražumo akimis. Be abejo, bene ryškiausia asmenybė - blogiukas Augustas. Manau, dėl to, kad jo charakteris toks nenuspėjamas, jis ir buvo įdomus. Nors pati jo visos knygos metu nekenčiau.

Dabar svarstau, kuo gi man patiko susenęs Džeikobas. Manau, rašytoja labai įtaigiai aprašė ir labai teisingai parodė, kaip jaučiasi seni žmonės. Na, jūs tik pagalvokit, atsidurtumėt senelių namuose, nors turite 5 vaikus.. Sunkiai vaikštote, aplink save matote nykstančius ir mirštančius senukus.. Tikriausiai tai savaime iššauktų nuolatinį irzlumą ir neigiamą požiūrį į visus. Šiaip ar taip, jis man labai patiko. Senučiukas vis dar atkakliai laikosi ir bando įtikinti kitus, kad jis nėra silpnaprotis. Negana to, jo paskutinis žygis viską įrodo! Į jį žiūrima kaip į bejėgį, nors jis toks anaiptol nesijaučia. Ir jei tik su juo elgtųsi nors šiek tiek žmogiškiau, turbūt jam net pagerėtų. Gal jau ir mano požiūris į senukus pasikeitęs, nes visgi tenka susidurti su ligoniais, kurie visi yra labai skirtingi.. Belieka padėkoti rašytojai, kad ji parodė, kokie yra seni žmonės ir mūsų požiūris į juos.

Šią knygą rekomenduoju visiems, net jei ir nesidomite cirku. Tikiu, kad kiekvienas čia atrastų kažką, kas jam būtų miela. Knygoje tikrai galima rasti tiek humoro, tiek žiaurumo, tiek meilės; kaip rašo ant knygos nugarėlės, tai - lyg geras pasaulinio lygio cirko vaidinimas.

Jūsų

Paulina