Lev Tolstoj „Karas ir taika“

Buvau gan ilgam dingusi, bet tikrai neapleidau skaitymo. Visą šį laiką skaičiau šį Tolstojaus epą. Bent jau man ši užduotis nebuvo iš lengvųjų, bet iš lėto, žingsnis po žingsnio įveikiau įžymųjį „Karą ir taiką“.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 498+522+550+467= 2037 (ir čia tik tas senasis leidimas), leidykla - Valstybinė grožinės literatūros leidykla, originalus pavadinimas - Война и мир, išleista 1959 m.

Anotacija: Ko gero, vienas iš labiausiai garbinamų literatūros šedevrų, Levo Tolstojaus „Karas ir taika” yra epinis pasakojimas apie XIX a. Rusiją per sudėtingą meilės trikampį, kuris jungia pagrindinius veikėjus.
Istorija prasideda 1805 m. paskalų ir žmonių perpildytame Sankt Peterburgo vakarėlyje ir seka aristokratiškų Bolkonskių ir Rostovų giminių likimus tuomet, kai Napoleono armija, patiesusi ant menčių visą Europą, įsiveržia į Rusiją. Nuolatinis kautynių karštis staigiai atšaldo žmonių dramas, išstumdamas į priekį esmines patirtis: gyvenimo ir mirties, meilės ir praradimo, dvasingumo ir nevilties klausimus...

Mano nuomonė: Skaičiau tikrai ilgai, bet tvirtos ir konkrečios nuomonės negalėjau susidaryti iki pat paskutiniųjų puslapių. Vietomis šiek tiek nervindavo vertimas, bet kaip tokių metų jis nebuvo labai jau tragiškas, kaip iš pradžių tikėjausi. 

Turbūt tikėsitės, kad jeigu jau knyga didelės apimties, tai ir aš turėsiu labai daug pasakyti. Deja, turėsiu kai ką nuvilti. Iš pradžių gąsdino tiek daug personažų, o dar tos rusiškos pavardės, kurios man yra labai panašios. Todėl buvo labai sunku skaityti pačią pradžią. Po to jau įsivažiavau, pradėjo patikti keletas veikėjų, suintrigavo aukštuomenės gyvenimas, kiek kitoks įvykių suvokimas. 

Ir štai ateina laikas aptarinėti karo strategijas. Va čia tai buvo žiauriai nuobodu. Jeigu jau vėlai vakare pradėdavau skaityti, tai po vieno skyriaus jau akys merkdavosi ir turėdavau dėti knygą į šoną ir eiti miegoti. Taip ilgai ir nuobodžiai Tolstojus dėsto strategijų pranašumus, trūkumus, istorikų klaidas ir pan. Tada vėl sugrįžtama prie pagrindinės siužetinės linijos, t.y. personažų likimų prieškario (kituose tomuose ir karo) laikotarpiu. 

Nesvetima ir meilė, rašytojas atskleidžia daugelio veikėjų skirtingą požiūrį į ją ir kaip tas požiūris laikui bėgant keičiasi. Ir vėl įdomu, skaitymas pagreitėja, įvykių tikrai nemažai, veikėjų charakteriai tikrai labai gerai atskleidžiami. Tada prasideda karas ir labai daug dėmesio skiriama kariuomenės išsidėstymui, pasiruošimui ir ginklų apibūdinimui. Ir vėl man skaitymas tampa tragedija. Kol pagaliau vėl sugrįžtama prie pagrindinių personažų. 

Visuose tomuose išsilaiko šis dėsningumas, jeigu trumpai: įdomu-neįdomu-labai įdomu-labai neįdomu- įdomu.... Štai kodėl taip ilgai ir skaitėsi šis Tolstojaus epas. Bet jeigu būtų buvę tik tiek, jaučiu, aš jau seniai būčiau nebeskaičius toliau. Šis romanas tikrai yra aukšo lygio ir neabejotinai turi išliekamąją vertę. Galbūt ir gerai, kad jį sunku perskaityti greitai, nes tik skaitydamas lėtai gali geriau jį suvokti. Nors, vietos apie karą manęs ypatingai nesužavėjo. Tiek Remarkas, tiek Hemingvėjus jį apibūdina žymiai įtaigiau. Gal todėl tie ištisi skyriai apie karo veiksmus labai vargino. 

Galbūt esu dar tam reikalui nesubrendus, bet visiškai nepagavau epilogo antrosios dalies prasmės. Ta dalis skaitėsi be galo sunkiai, ji yra ilga (dar tokio epilogo neteko niekur matyti) ir ten Tolstojus reiškia savo nuomonę apie pačios istorijos reikšmę ir istorikus, nuo ko priklauso tie istoriniai įvykiai ir pan. Aš nuoširdžiai sakau- stengiausi suprasti, skaičiau, bandžiau gilintis ir pagauti kampą . Na, niekaip nepavyko. Nesuprantu, kam to reikėjo, būčiau dėkinga tam žmogui, kuris galėtų paaiškinti man tos dalies esmę. 

Bandyti vertinti visus 4 tomus kažkokiu balu yra sudėtinga, bet atsižvelgiant į sunkumus, patirtus skaitant kai kurias vietas rašyčiau 8/10 . 

Ar rekomenduočiau? Tik kantriems ar turintiems užsispyrimo žmonėms. Kitaip neperskaitysit. Dar gal istorinių romanų mėgėjams. Ir linkiu didžiausios sėkmės beskaitant, manau, kad tikrai verta užbaigti :] 

Ekranizacijos:  Niekada nepamirštu šito punkto, patinka man domėtis knygų ekranizacijomis :]

• Pati pirmoji rusų ekranizacija pasirodė 1915 m. 
• 1956 m. pasirodo amerikiečių režisieriaus King Vidor ekranizacija, trunkanti maždaug 3 val. 46 min. Atrodo daug, bet vis tiek nemanau, kad per tokį laiką buvo galima sutalpinti 4 tomus į 1 filmą. Jame galime išvysti Audrey Hepburn (Nataša), Henry Fonda (Pjeras), Mel Ferrer (Andrėjus) . Treileris --->

• 1965 m. pasirodo garsioji 4 dalių rusų ekranizacija, režisuota žymaus rusų aktoriaus ir režisieriaus Sergei Bondarchuk , kuris pats suvaidino vieną iš pagrindinių vaidmenų. Visos dalys kartu trunka apie 7 valandas, jose vaidino begalė tuometinių garsių aktorių, visas filmavimas truko net 7 metus! Kas labai padėjo aktoriams, nes jų personažai vis dėlto turėjo keistis, šiek tiek pasenti. Šis filmas laimėjo oskarą, kaip geriausias užsienio filmas ir yra laikomas kol kas pačia geriausia šio romano ekranizacija. 

Tiek mes turime filmų, pasiekusių kino ekranus. Dabar kelio ekranizacijos, kurios pasirodė tik televizijoje.

• 1972 m. pasirodo BBC serialas. 20 serijų, visų trukmė kartu - apie 15 valandų. Jame galime išvysti tokius aktorius kaip Anthony Hopkins (Pjeras) ir Morag Hood (Nataša).
•  2007 m. pasirodo Robert Dornhelm režisuotas mini serialas (4 serijų). Aktoriai surinkti iš įvairių valstybių, prie šios ekranizacijos prisidėjo Rusija, Prancūzija, Italija ir Vokietija. Rodytas Belgijoje ir Prancūzijoje. Jame vaidino keletas aktorių ir iš Lietuvos :]  

 Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)