Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 125, leidykla - „Vaga“, išleista 1986 m.
Anotacija: Kaip ir romane „Raudonojo arklio vasara“, veiksmas vyksta Belgijos
kalnų miestelyje. Čia laikinai įsikuria lietuvių kilmės chirurgas
Dogenis. Jis bando įveikti vis pasikartojančius priepuolius, kuriuos
sukelia kadaise pabandyti LSD narkotikai. Slėpdamas savo ligą Dogenis
bando užgniaužti jausmus mero dukrai Monai, tačiau likimo sąlyginumai
bejėgiai prieš žmogaus jausmus.
Subtili, trapi, lengvo liūdesio
kupina meilės istorija šiame romane pasakojama Monos balsu. Cinzas geba
rašyti įtaigiai ir kartu paprastai. Mažos kaimo bendruomenės rūpesčiai
atsiskleidžia per išraiškingus personažus, itin praturtinusius lietuvių
prozą. Romanas padovanos skaitymo džiaugsmą tiems, kurie ilgisi geros
literatūros.
Mano nuomonė: Būna tęsinių, kurių, atrodo, net nereikėtų, būna tokių, kurie pranoksta pirmąsias dalis. Šiuo atveju, man „Trys liūdesio dienos“ buvo tas pirmasis variantas.
Praeitame įraše minėjau, jog Cinzo kūryba persmelkta šiokia tokia melancholija, lietuviams būdingu liūdesiu. Na, tai šiame tęsinyje jo dvigubai daugiau, nes kalbama Monos, jautrios merginos, vardu. Šis liūdesys, vietomis pereinantis į savigraužą mane nemenkai erzint buvo pradėjęs. Atrodo, kūrinuko apimtis labai nedidelė, bet labai sunkiai ir ilgai skaitėsi, stilius išvargindavo.
O ir pats siužetas praktiškai apie tą patį sukasi, tik kad padaryta trijų metų pertrauka. Myliu, bet jis trumpam išvyko - vadinasi, paliko, apsimeskim, kad nebemyliu ir vajė vajė kaip sunku. Pakęst negaliu tokių trizniojimų. Duosiu 6/10 už visai įdomius Monos prisiminimus, o visa kita tai tik be reikalo mano vargšę galvelę apsunkino.
Dabar noriu kažko pozityvaus. Tikėkimės „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ tiks.
Nuoširdžiai, pavargusi Rita :)
Oi, Cinzas.:) Rietaviškis, mano kraštietis. Pamenu, buvo kažkoks susitikimas su jo artimaisiais (dabar nepamenu tiksliai kuo), tai kaip jie sakė, tai labai sudėtingas buvo jo gyvenimas. Tai, matyt, tai ir jaučiasi jo knygose. Gėda, bet pati dar niekada neskaičiau E. Cinzo knygų.
AtsakytiPanaikintiJokios čia gėdos, kai tiek knygų, tai visų ir neperskaitysi :) aš pati kiek be galo garsių ir žinomų knygų nesu skaičiusi.
AtsakytiPanaikintiIš tiesų, tai galima aptikti knygose vis prasiveržiantį Lietuvos ilgesį, nes pagrindinis šių kūrinių veikėjas būtent į Belgiją emigravęs lietuvis, tai panašumas jaučiasi.