Eduardas Cinzas „Raudonojo arklio vasara“

Savo 2013-ųjų Knygų iššūkį pradedu su lietuvių autoriaus kūriniu :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 188, leidykla - „Vaga“, išleista 1986 m.

Anotacija: Romanas „Raudonojo arklio vasara“ pasakoja apie lietuvių kilmės chirurgą Dogenį, atvykusį į Belgijos kalnų miestelį. Bėgdamas nuo didmiesčio šurmulio jis bando įveikti vis pasikartojančius priepuolius, kuriuos sukelia kadaise pabandyti LSD narkotikai. Haliucinacijose jį puola trypti raudono vienaragio arklio šmėkla, nesuvaldoma nei vaistais, nei vidinėmis herojaus pastangomis.

Slėpdamas savo ligą Dogenis priverstas užgniaužti jausmus jaunutei mero dukrai Monai. Raudonojo arklio baimė jo gyvenimą pripildo nuolatinės įtampos.

Dogenio pasakojimas intymus, bet kartu ir objektyvus, jis nedejuoja ir nesiskundžia. Pagrindinis veikėjas pasakoja jaukiai, paprastai, tarsi kalbėtųsi su artimu bičiuliu arba pats su savimi. E. Cinzo romanas padovanos skaitymo džiaugsmą tiems, kurie ilgisi geros literatūros.

Mano nuomonė:  Šią knygą įtraukiau į iššūkį, nes nenorėjau, kad jame būtų vien užsienio rašytojų kūriniai (taip, žinau, kad be šios, yra dar kelios lietuviškos), be to, prieš berods 2 metus man prieš akis vis šmėžuodavo Cinzo pavardė, taigi nusprendžiau šiek tiek apsišviesti ir susipažinti su šiuo Belgijoje gyvenusiu ir rašiusiu lietuvių rašytoju.

Žiniasklaidoje gan garsiai yra akcentuojama narkotikų žala žmogaus organizmui, bet beprotiškai pašėlti mėgstantis jaunimėlis vis tiek nevengia išbandyti jų daromo poveikio. Vieni pripranta, tampa priklausomi, kitiems nieko nebūna, o dar kitiems visą gyvenimą  tenka kovoti su akimirkos džiaugsmo sukeltomis pasekmėmis. Pagrindinį knygos veikėją Stanį galima priskirti prie pastarųjų. Vos vieną kartą pabandęs LSD, jis patiria staiga užeinančius priepuolius, lydimus haliucinacijų, yra priverstas atsisakyti perspektyvios chirurgo karjeros ir tikėtis, jog priepuoliai kada nors liausis.

Apsigyvenęs mažame Belgijos kaimelyje pas vietovės gydytoją, Stanis turi prisitaikyti prie naujos aplinkos. Aplinkos, kur visi vienas kitą pažįsta, žino įvairias gyvenimo smulkmenas ir gan įtariai žiūri į naują gyventoją. 

Kūrinys pasakojamas pirmuoju asmeniu, Stanio vardu. Jo požiūris kaip tipiško miestiečio, ką tik persikėlusio į kaimą (taip pat, tikriausiai, reaguočiau ir aš), yra gan artimas ir puikiai suvokiamas. Baimė ir nerimas dėl bet kada galinčio ištikti priepuolio taip pat niekad nepalieka mūsų herojaus.

Kažkur skaičiau, jog Cinzo stilius išsiskiria iš kitų išeivijos rašytojų, bet aš to skirtumo nelabai ir pajutau.  Nežinau, kaip paaiškinti, bet jaučiasi toks lietuviškas bruožas, galbūt tai vietomis pasitaikantis slogutis, niūrios emocijos, liūdesys. 

Nepaisant vietomis pasitaikančios melancholijos, kūrinys tikrai neblogas, patiko jautriai pavaizduota užsimezganti meilės istorija ir pagrindinio veikėjo prisirišimas prie mažo kaimelio gyventojų. Gražu, jautru, artima, lietuviška :) Vertinčiau 8/10 ir tikrai perskaitysiu šios istorijos tęsinį - „Trys liūdesio dienos“.

Nuoširdžiai, Rita :)