Michael Ondaatje „Divisadero“

Antroji knygų iššūkio knyga, kurią pasirinkau, nes sudomino nutrūkstantis siužetas, o ir autorius žinomas, bet nepažįstamas.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 301, leidykla - ƒ„Tyto alba“, originalus pavadinimas - Divisadero, išleista 2009 m.

Anotacija: Naujausias M. Ondaatje romanas paslaptingu pavadinimu „Divisadero“ – tai vieta, kurioje būdamas, regi išties toli – skirtingas epochas, vietas ir žmones. Romanas, kuriame tiesinis pasakojimas daugybę kartų nutrūksta, išsišakoja ir vėl susipina, o skaitytojo sąmonėje lieka dramatiška, keista ir nuostabi istorija apie trijų našlaičių likimus.
Trys našlaičiai augo kartu: motinos netekusi Klerė, pamestinukas Kupas ir Ana, kurios motina mirė gimdydama. Anos tėvas augino juos kaip brolį ir seseris, kol ramios jų laimės nesugriovė Kupo ir Anos meilė. Juodu užklupęs pagautas įniršio tėvas sumušė Kupą iki sąmonės netekimo ir jų keliai išsiskyrė. Kupas tapo profesionaliu pokerio lošėju, Ana pabėgo iš namų ir iš šalies ir tik Klerė, tebemylinti Kupą, liko su tėvu. Po dvidešimties metų jų gyvenimai susipins dar kartą – dramatiškai, tragiškai ir keistai...
Istorija apie lošėjus, lošiančius su gyvenimu, našlaičius ir menininkus, apie mažą keistuolių bendruomenę, gyvenančią visiškai skirtinguose pasauliuose, – ir apie tai, kad meilėje, gyvenime ir šeimoje jokia nekaltybė neįmanoma.

Mano nuomonė:  Dramatiškas, gyvenimiškas, skaudžias patirtis atskleidžiantis kūrinys.

Žinot tokį magišką daiktą iš Hario Poterio knygų - minčių koštuvą? Tai va, skaitydama šią knygą jaučiausi lyg naudočiausi juo. Įdedi vieno žmogaus prisiminimą į koštuvą ir išgyveni vieną, trumpą jo gyvenimo epizodą. Tada ateina eilė kito veikėjo prisiminimui ir t.t. Žinoma, veikėjai susiję vienas su kitu, vieni ypač artimai, kiti labai minimaliai, įvykiai taipogi artimi vienas kitam, tarp jų egzistuoja priežastinis ryšys.

Šiek tiek slėgė knygoje tvyrantis liūdesys. Kai už lango tokios pliurzos, lietūs ir dargana, sunkūs veikėjų išgyvenimai tarsi dar labiau slegia. 

Rašymo stilius nepasirodė man labai ypatingas, vietomis buvo kiek nuobodoka skaityti. Tik tas istorijų išsišakojimas buvo tikrai vertas dėmesio ir patiko.

Epizodams nutrūkstant prie jų nebesugrįžtama, todėl man nepatiko pabaiga. Tikėjausi, kad kulminacijoje išaiškės nors kiek daugiau, kad galbūt bus sudėlioti visi taškai. Nelabai mėgstu aiškiai neužbaigtų kūrinių.

Apskritai, tikėjausi kažko daugiau iš M. Ondaatje, nemanau, kad „Divisadero“ ilgai išliks mano prisiminimuose. 8/10.

Nuoširdžiai, Rita :)