Charlaine Harris „Gyvi ir mirę“

Apie autorę: Įraše prieš tai jau rašiau apie Charlaine Harris, tačiau kiekviename įraše norisi nesikartoti, o nieko nerašyti irgi nėra gražu, todėl nusprendžiau paieškoti įdomios informacijos apie autorę, ne apie jos gyvenimą, bet apie pasiekimus. Jos romanas (tikslaus pavadinimo neradau) 1990 metais buvo nominuotas geriausiu romanu Agatos apdovanojimuose. Agatos apdovanojimai tai literatūriniai apdovanojimai, kuriuose dalyvauja autoriai su knygomis, kurių parašymo stilius panašus į Agatos Kristi.

Anotacija: Sukei Stekhaus teko nepavydėtina dalia: unikali savybė girdėti žmonių mintis išskyrė ją iš mirtingųjų, o draugystė ir bendri reikalai su vampyrais, metamorfais bei kitais nežmoniškais padarais įstūmė į nuolatinį pavojų. Vampyrų baro padavėja, tiksliau, jos sugebėjimai, staiga tampa visiems itin reikalingi, tik ar nuo to lengviau jaunai, dailiai ir savitai merginai? Ypač jei esi pakviesta į vampyrų suvažiavimą, kuriame dalyvaus buvęs vaikinas vampyras, apie aistringą romaną nieko nepamenantis bosas ir atkakliai Sukės siekiantis žavingas tigrolakis Kvinas, slepiantis kažkokią negerą paslaptį. Vien šito užtektų įtemptai istorijai, o pridėjus kelias neaiškias žmogžudystes, bombą ir fanatikų draugiją gaunamas kokteilis, kuris neleis atsikvėpti iki paskutinio puslapio.

Mano nuomonė: Knyga, kurią perskaičiau per dieną. Retai, kada atidedu mokslus dėl knygos, o ypač tos, kurią turiu savo knygos lentynoje ir bet kada galiu perskaityti. Šį kartą buvo kitaip. Pradėjau ir verčiau puslapis po puslapio, kad sužinočiau, kas bus toliau. O buvo labai daug veiksmo. Liejosi tas veiksmas per kraštus. Žiūrėk, vienam kampe nutinka viena, kitam jau kas nors kita atsitinka. Žinoma, tas faktas, kad kai kurios detalės aprašomos taupant laiką ir popierių, man nepatiko, nes autorė taip skubėjo viską sudėlioti į vietas, kad pamiršo svarbiausia - aprašymus. Trūko man jų, trūko ir būdingo humoro, žinoma, buvo jo kažkiek, bet nedaug. Nežinau, ką galėčiau pridurti, bet šįkart knyga man kad ir kaip patiko radau dar vieną minusą. Tikriausiai todėl jį pastebėjau, kad skaičiau dvi knygas tos pačios serijos iš eilės... Knyga vis labiau darosi panaši į dienoraštį, nesakau, kad pirmos dalys nesisuko vien apie Sukę, juk ji ir yra pasakotoja ir pasakoja istoriją pirmuoju asmeniu, tačiau vis daugiau ir daugiau sakinių skiriama - rūbams, vonios ir makiažo procedūroms aprašyti, kai tie sakiniai galėtų būti išnaudoti geriau ir aprašyti svarbesni dalykai. Nesakau, kad nereikia žinoti, ką Sukė vilki per pokylį konferencijoje, tačiau man tikrai neįdomu, kad ji prieš tai lakavosi kojų nagus.

Rekomendacija: perskaitę šešias dalis, patys ir nuspręsite.