Žinot tą jausmą, kai užverti knygą ir jautiesi taip, lyg praradęs draugą? Tikiu, kad žinot. Tokį praradimą patyriau ir aš. Nesvarbu, kad su knyga draugavau tik dvi dienas - susigyvenau,įsigyvenau.
Anotacijoje pirmieji sakiniai sako: Kler su Henriu susipažįsta, kai jai - šešeri, o Henriui - trisdešimt šešeri. O susituokia, kai Kler yra dvidešimt dveji, o Henriui - trisdešimt.
Na, argi nesudomina? Skaitom toliau..
Henris turi genetinį sutrikimą, dėl kurio keliauja laiku. Jis gali atsidurti bet kurioje vietoje bet kuriuo laiku. Henris tiesiog išnyksta ir nežino nei kur, nei kada atsidurs.
Knyga mane pasiglemžė nuo pat pirmojo puslapio ir išlaikė iki paskutiniojo. Pradžioje laikas šokinėjo itin dažnai - Henris atsidurdavo tai vienur, tai kitur. Atsiliepimuose skaičiau, kad kitus iš pradžių tai trikdė, bet aš jaučiausi kažkaip ramiai :) Virš kiekvieno skyrelio, ilgesnio ar trumpesnio, būdavo parašyta tiksli data ir kiek tuo metu Henriui ir Kler metų, tai ir padėjo nepasimesti.
Jei atvirai, tai net nežinau, ką papasakoti, kadangi visa knyga užburianti. Joje yra ir be galo džiugių akimirkų, kai pati šypsojausi (jei ne išorėje, tai širdyje - tikrai), ir liūdesio, kai jau buvau beveik susigraudinusi. Ir man vis dėlto atrodo, kad liūdesio buvo daugiau. Tiek iš Kler, tiek iš Henrio pusės. Ypač mane liūdino tos vietos, kur buvo aprašyta, kaip jie bandė susilaukti vaikelio. Liūdna buvo ir Kler nežinomybė, kai Henris staiga išnykdavo, o po to pasirodydavo, gana dažnai sumuštas ir kruvinas. Be abejo, suprantu, kad visa tai realiai gyvenime nevyksta, bet manau, kad rašytojos sukurta Kler yra be galo stipri moteris. Jos visas gyvenimas buvo laukimas, vienas didelis laukimas..
Skaitydama buvau sugalvojusi dar kažką, ką norėčiau parašyti, bet knyga per daug gyva manyje, kad atsiminčiau. O ir visko nupasakoti nepavyktų. Galiu pasakyti, kad labai džiaugiuosi perskaičiusi šią knygą. Ji tokia jautri, graži ir laikina..
~~~
Ką tik pažiūrėjau ir filmą. Jei trumpai: per daug nesužavėjo. Esu visiškai tikra, kad man jį reikėjo pažiūrėti prieš skaitant knygą. Bet žinot, tas viską nugalintis noras pirmiau paskaityti knygą, o tik po to žiūrėti ekranizaciją..
Filmas buvo trumpas, mieliau būčiau žiūrėjusi dar bent 40 minučių. Viskas vyko pernelyg greitai, ir, deja, pernelyg netiksliai. Kadangi knyga užversta prieš porą valandų, tai atsimenu tikrai viską šviežiai. Todėl ir filmas man pasirodė vidutiniškas. Nors jį rekomenduočiau tiems, kurie knygos neskaitė - istorija vis dėlto įdomi ir sukirbinanti širdį.
Sukirbėjusi
Paulina :)
Jautė mano širdis, kad greit suskaitysi šią knygą, man taip pat buvo, susigyvenau ;D
AtsakytiPanaikinti