Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 416, leidykla - „Magilė“, išleista 2011 m.
Anotacija: Romanas “Karalienė Barbora” - apie žmones, kuriuos aplankė Meilės
demonas. Apie paskutinį Jogailaičių dinastijos karalių Žygimantą Augustą
ir gražiausią XVI amžiaus Europos moterį lietuvę Barborą Radvilaitę.
Tokia XVII amžiuje buvus prancūzė Marisenka Sobieska, tokia XVIII buvus
graikė Zofija Vitova-Potocka. Romanas apie karalienę Barborą, kuri
mylėjo ir buvo beprotiškai mylima.
Mano nuomonė: Patinka man istorinės grožinės knygos nuo pat ankstyvos paauglystės. Žinau, kad beveik visada būna neatitikimų tarp realybės ir autoriaus vaizduotės, bet juk tai ir yra fikcijos esmė, žavu, kaip rašytojai perteikia tam tikras asmenybes, įvykius. O čia dar ir lietuviškos asmenybės pasitaikė, todėl ir susidomėjau.
Visų pirma, likau pakerėta kūrinio kalba. Tokia spalvinga, poetiška, neįprasta, jausminga. Tiesiog skaitai ir kaifuoji, kaip gražu ir kaip vaizdinga. Nesitikėjau to iš Malūko (nors nesu skaičius daugiau jo kūrinių, bet girdėjau nemažai atsiliepimų). Šis stiliaus jausmingumas įtraukė ir skatino mane skaityti toliau, nes buvo įdomu, kaip toliau vystysis kalba ir kokių dar negirdėtų arba senai užmirštų posakių sulauksiu :)
Patiko įvairiapusiški, detaliai atskleisti veikėjų charakteriai. Ne idealizuoti, gyvenimiški poelgiai, aistros, troškimai išsikovoti kuo šiltesnę vietelę sau ir pašalinti iš kelio konkurentus. Kai pagrindinis veiksmas vyksta karaliaus pašonėje, įvairios aistros dėl pareigų ir karaliaus meilės yra normalus dalykas. Tik iš pradžių buvau labai nustebinta, kaip neigiamai lenkai ir lietuviai žiūrėjo į karaliaus meilužės statusą (čia man koją pakišo anksčiau skaityta prancūzų, anglų literatūra, kur tokie pasismaginimai būdavo beveik normalūs ir kovos dėl to, kuri kilmingoji pateks į karaliaus lovą, būdavo laikomos įprastomis), tik jau įpusėjus šastelėjo mintis apie Bažnyčios įtaką tuometiniams žmonėms (kaip aš dažnai negalvoju...). Tada jau supratau, kodėl aprašomas toks neigiamas bajorijos požiūris į karaliaus susižavėjimą, kuris, kai susimąstau, turėjo būti be galo sunkus psichologinis spaudimas.
Daug dėmesio skiriama medžioklei, ypač Lietuvos miškuose. Anuomet medžiojimas būdavo viena didžiausių didikų pramogų, sutraukdavusia minią azartiškų medžiotojų ar naudos ieškančių pataikūnų. Spalvingai aprašomos vietovės, miško žvėrys, aptariami tuometės medžioklės ypatumai. Kartais atrodydavo, jog medžioklės epizodai padeda sulėtinti kūrinio tempą bei užpildyti vietas tarp dviejų kontrastingų įvykių.
Ak, taip, pamiršau apie meilės istoriją. Ji čia pati stipriausia kūrinio grandis (mano nuomone). Gražus ir toks įprastas dabar ir retai anuomet sutinkamas santykių vystymasis, jausmų kibirkštėlių virtimas nenugalima aistra ir galų gale - tikra meile. Žygimanto Augusto kova dėl vedybų įteisinimo padėjo atskleisti tvirtą ir kartu jautrų bei rūpestingą karaliaus charakterį. Barboros kaip būsimos karalienės šelmiškumas buvo kažkas netikėto tuometinėje lietuvių ir lenkų bajorijoje, kažkas, kas tarsi įpūtė gyvybės pagrindiniams veikėjams.
Užvertus paskutinius puslapius nepraradau susižavėjimo kūriniu. Vertinu 10/10 ir rekomenduoju visiems :) Tikrai vertingas lietuvių grožinės literatūros kūrinys.
Noriu parodyti, kuo ypatinga kūrinio kalba, tad pateiksiu keletą citatų:
Nustebę dėl įvykių plūksmės Radvilos varnais sulekia į Radvilų rūmus. O! Kad tik ko nepražiopsojus! O! Be jokių užuolankų - be jokių! - Mikalojus Radvila Juodasis tardo, kas nutikę medžioklėj.
Bet nereikia užbėgioti priekin, kad spėtume sutaškuoti skubotus taškus. Tų metų sausį, šviečia 1547-ieji, karalienės Bonos žygūnai dėl vedybų, kitaip nei tikėtasi, hop hop pirmyn į Vilnių, hop hop atgal į Krokuvą nespėja.
Nuoširdžiai, Rita :)
0 komentarai:
Rašyti komentarą