Justinas Marcinkevičius „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“

Per atostogas turiu marias laiko, bent jau antrąją Kalėdų dieną turėjau, todėl galima sakyti, kad per tą dieną ir perskaičiau Justino Marcinkevičiaus draminę trilogiją „Mindaugas. Mažvydas. Katedra.“. Galvojau bus dar viena nesąmoninga lietuvišką drama, todėl reikia pradėti skaityti per atostogas, nes paskui skaitymas užsitęs, o dar galvojau, kad jei bus labai labai neįdomu, tai perskaitysiu tik pačią būtiniausią dramą „Mažvydas“.

Nežinau, kas mane taip sužavėjo, ar J. Marcinkevičiaus žodis, ar pati idėja, tačiau dabar stovi ši knyga prieš mane ant stalo ir norisi gerai papurtyti save, ir perskaityti dar kartą, nes pati negaliu suprasti, kodėl man patiko. O svarbiausia, kad skaityti nebuvo nuobodu, išsirinkau net kelias citatas!

„Mindaugas“ paliečia Lietuvos kūrimą ir mūsų karalių Mindaugą. Šioje dramoje ir yra pasakojama apie Mindaugo siekį sukurti vieningą valstybę ir pastangas darant tai. Iš tikrųjų, drama užkabino nuo pirmų sakinių, kuomet du metraštininkai susiginčijo: vienas teigė, kad svarbiausia yra tik faktai, o kitas, jog labai svarbi ir žmogaus asmenybė, jo bruožai. Drama yra drama ir jos pabaiga tragiška, tačiau parodo, kad Mindaugui bet kokia kaina buvo svarbiausia - Lietuva. Jis ir numiršta ant savo nulipdytos Lietuvos vizijos.

Nes meilė - tai kaip vynas. Lengva. Gera.
Į dangų kelia. Žemės kaip ir nėra.

„Mažvydas“ pasakoja apie pirmosios lietuviškos knygos autoriaus gyvenimą parapijoje. Iš tikrųjų, manau, kad tai šiek tiek biografiška drama, nes atskleidžia Martyno gyvenimo peripetijas. Žinoma, dalis gandai, dalis tiesa. Štai, Mažvydas ilgisi tėvynės, iš kurios turėjo pabėgti dėl savo religinių įsitikinimų, bet nebūtų drama, jeigu nepaaiškėtų, kad jis galėjo likti su mylima moterimi, kuri pagimdė jam sūnų. Pastarasis - be tėvo tapo žmogžudžiu.

Yra viena kova: spalvom ir žodžiais,

Garsais ir linijom. Kova už grožį.

Kova grožiu. Kova menu. Tačiau

Tam reikia talento. Ir įkvėpimo!

„Katedra“ - tai garsiojo L. Stuokos - Gucevičiaus istorija. Ir čia centre neapykantos, meilės ir menininko maišto iškyla svarbiausias tikslas - laisva Lietuva. Katedros atstatymas Laurynui ir yra Lietuvos atkūrimas, pirmoji kolona tampa Lauryno mirties altoriumi, kuris ir simbolizuoja jo meilę Lietuvai, tėvynei.

Sandra