Haruki Murakami „1Q84. Pirma knyga“

Niekada nesuprasiu, kodėl man patinka H. Murakamio knygos, kažkurioje vietoje norisi toliau nebeskaityti ir susitaikyti su mintimi, kad šįkart knygos neįveiksi, bet po tos vietos perskaičius dar du puslapius randi tai, kas Tave pradeda dominti, intriguoti. Šis kartas ne išimtis. Jau pradėjau galvoti, kad gal net „Brolių Karamazovų“ įžanga įdomesnė nei pusė šios knygos, kai persigalvojau.

Tai tik pirmoji knyga iš trilogijos, todėl labai keista pasakot, kai pačioj knygoj nerandi nieko, kas būdinga rašytojo stilistikai. Taip, šįkart lengva pasimaut, kad nebus jokios mistikos, bet manau, kad visokios užuominos nuves prie trupučio kitokio pasaulio, nei mes įpratę matyti.

Knygoje du pagrindiniai veikėjai - Tengo ir Aomamė. Vienas skyrius apie Tengo, kitas apie Aomamę ir vis taip keičiasi, iš pradžių dvi skirtingos istorijos, kuriose atsiranda detalių, kurios leidžia manyti, kad šios istorijos yra labiau susiję nei mes galim įsivaizduoti. Tengo rašytojas, mokytojas, kuris atsimena vaikystės laikus ir keistą merginą, su kuria turėjo kažką bendro, tačiau tik kartą laikė ją už rankos, o Aomamė savigynos trenerė, kurios gyvenimas yra veiksmas ir atoveiksmis, ji žudo vyrus už jų pakeltą ranką prieš moterį, ji myli berniuką, kurį kažkada laikė už rankos. Argi tai sutapimas?

Pats siužetas labai įdomus. Skaitant vis kyla daugiau ir daugiau klausimų apie tai, kas yra kas, kas nutiks toliau. Nors namuose turiu ir antrąją dalį šios knygos, tačiau neskubu jos skaityti. Manau, kad ir kaip įdomiai pasibaigė pirmoji, tačiau reikia daryti šiokią tokią pertrauką tarp H. Murakamio.

Taip pat skaitykite daug geresnį nei maniškis Paulinos įrašą čia.

Sandra.