Albert Camus „Krytis“

Visai neplanavau skaityti šio romano, bet kad jau taip nutiko, jog jis buvo kartu su „Svetimu“ vienoje knygoje, tai pagalvojau - kodėl gi ne?

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 68, leidykla -  „Vaga“, originalus pavadinimas La chute, išleista 1991 m.

Anotacija: „Žmogus, kalbantis „Krytyje“, atsiveria apgalvotai išpažinčiai. Pasitraukęs į Amsterdamą, kanalų ir šaltos šviesos miestą, šis buvęs advokatas žaidžia atsiskyrėlį ir pranašą ir įtartiname bare laukia pataikaujančių klausytojų.

Jis – šių laikų žmogus, tai yra negali pakęsti, kai yra teisiamas. Taigi skubina savo paties procesą tik tam, kad geriau nuteistų kitus. Galiausiai veidrodį, kuriame regi pats save, jis ištiesia kitiems.
Kada tai išpažintis, kada kaltinimas? Ar kalbantysis šioje knygoje sprendžia savo ar savojo laiko bylą? Ar jis ypatingas atvejis, ar tiesiog šiandienos žmogus? Šiaip ar taip, šiame apgalvotame veidrodžių žaidime išryškėja tik viena tiesa: skausmas ir tai, kas po jo lieka.“
Albert Camus  

Albert Camus

Mano nuomonė: Sakoma, kad tai vienas tobuliausių Camus kūrinių. Apimtis nėra didelė, bet, kaip šiam rašytojui ir būdinga, jis netuščiažodžiaudamas atskleidžia pačią esmę. Bet šį kartą perskaičius romaną manęs neaplankė daug minčių. Netgi manau, kad po kiek laiko visai užmiršiu, kad išvis skaičiau šį kūrinį. Žinoma, patiko idėja, kad iš pradžių veikėjas kaltina save padarius daugybę nuodėmių, o po to tie kaltinimai perduodami skaitytojui. Dar neteko sutikti tokios idėjos knygose.

 Klasika, bet man kažkodėl visai nelipo. Tai tiek. 5/10 .

Nuoširdžiai, Rita :)