 |
| Michail Bulgakov |
Štai, ėmė ir prasidėjo mano atostogos, o su atostogomis, pamiršus visus mokslus, nėriau stačia galvą į rusiškosios klasikos gelmes. Eilinį kartą skaičiau ir stebėjausi, rašytojo išmintimi, citatos pačios prašėsi išrašomos, tarp kitko perskaičiusi apžvalgą apie autorių net norėjau pamatyti kaip jis atrodo. Žavingas žmogus.
Knyga magiška tiesiogine žodžio prasme. Joje gausu burtų, todėl dėl visų tų stebuklingų išdaigų pirmoji dalis tampa truputį chaotiška ir nelabai suprantama. Kartais kelia tik šypseną, jog visi nuskriaustieji renkasi vienoje ir toje pačioje psichiatrinėje ligoninėje pas profesorių Stravinskį (nežinau, kas juoką kėlė, kad vieno pažįstamo pavardė tokia, ar kad gyvenimo ironija visus surenka vienoje vietoje), tačiau gilinantis į meistro pasakotą istoriją ir surandant jo mylimąją Margaritą darosi įdomiau.
Čia galima sakyti prasideda ir antroji romano dalis. Įdomesnė ir konkretesnė, liečianti jau ne visus maskvėnus, bet Margaritos pasaulį. Žinoma, be magijos niekas nevyksta. Ši dalis nuo pagrindinės kūrinio kulminacijos lengvai slysta pabaigos link ir jei jau atrodo, kad nieko negalima parašyti, kad čia turėtų būti graži ir laiminga pabaiga.... Skaitai toliau ir supranti, kad gal yra ir gražesnių už tą pirmąją. Epilogų aš niekada nesupratau, nes, jei knyga baigėsi, tai baigėsi, o tas apibendrinimas atrodo toks lėkštas, tačiau šįkart kaip tik buvo įdomu skaityti epilogą ir suvokti, kaip visų gyvenimus paveikė vieno užsieniečio apsilankymas Maskvoje.
Dabar noriu Jums pateikti mintis ir citatas iš šios knygos, jei nenorite "nutekėjusios informacijos" galite neskaityti, nors iš tikrųjų nemanau, kad pateiksiu kažką, kas atskleis romano vingrybes.
„Meilė išdygo priešais mus, kaip skersgatvyje iš po žemės išdygsta žudikas, ir išsyk pervėrė mus abu!“
„Taigi ji sakydavo, jog tą dieną išėjusi su geltonomis gėlėmis rankose tam, kad aš ją pagaliau surasčiau, o jeigu to nebūtų atsitikę, ji būtų nusinuodijusi, nes jos gyvenimas buvo tuščias.“
„Mes šnekėjomės taip, tarytum tik vakar būtume išsiskyrę, tarytum būtume pažįstami daugybę metų.“
„- Klausykis tylos,- kalbėjo meistrui Margarita, ir smėlis girgždėjo po jos basomis kojomis, - klausykis ir mėgaukis tuo, ko tau neteko patirti gyvenime - tyla. Antai priekyje amžinieji tavo namai, kuriais esi apdovanotas. Jau matau Venecijos stiklo langą ir sienas apraizgiusias vynuoges. Štai namai, tavo amžinieji namai. Žinau, vakarais čia tave lankys tie, kuriuos tu myli, kuriais tu domiesi ir kurie tavęs netrikdys. Jie tau gros, jie tau dainuos, tu pamatysi, kaip jauku kambary, degant žvakėms. Kas vakarą tu užmigsi, užsidėjęs savo nutrintą ir amžiną kepuraitę, užmigsi su šypsena lūpose. Miegas tave atgaivins, tavo mintys taps išmintingos. O manęs tu nebeįstengsi išvyti. Aš saugosiu tavo miegą.“
Sandra.
0 komentarai:
Rašyti komentarą