Kadangi atsibosta tuščiažodžiauti, todėl nusprendžiau dvi knygas, kurias perskaičiau viena po kitos ir labai greitu tempu, aprašyti kartu, tuolab, kad jos iš tos pačios knygų serijos apie Sukę Stekhaus.
Aštuntoji serijos knyga vadinasi „Blogiau nei mirtis“ ir ji išskirtinė, nes tikriausiai vienintelė knyga, kurioje Sukė nesusirado naujo vaikino, galbūt, piktokai nuskambės, matyt, autorė nesugalvojo naujo personažo iš antgamtinio veikėjo, o kaip sakoma knygoje ir taip netrūksta "karštų vaikinų" Sukės seksualiniams poreikiams patenkinti. Na, bet aš ne apie tai, o apie tai, kad knyga tokia nelabai kabinanti, skaičiau ją, nes man patinka laukti tų vampyriškų ir kitokių antgamtiškų detalių, o šįkart atsiranda ir naujas pasaulis, kurio dalis yra ir Sukė. Bet čia jau būtų siužeto atskleidimas, todėl šiuos žodžius pataupysiu sau, brangieji.
Aprašius aštuntąją knygą, dar skaičiuoti visi mokam, pats laikas ir devintajai „Seniai miręs“. Įdomu. Čia ryškiai pabrėžiamas Sukės santykis su visais antgamtinio pasaulio gyventojais: vilkolakiais, fėjomis, vampyrais ir t.t. Būtent šioje knygoje metamorfai (kartu ir vilkolakiai) apie savo egzistavimą praneša visam pasauliui. Nieko neatskleidžiu, nepykit, tai yra ant kiekvienos knygos nugarėlės. Tačiau svarbiausia ne šis viešumas, o tai, kad Sukė atsiduria karo sūkuryje, kur ji yra tik paprasta mirtingoji, kur jau niekas negali padėti, kur reikia jėgas suvienyti visiems.
O apibendrinimui norėčiau pasakyti, kad vis dėlto šios knygos man patinka ir tikrai gali konkuruoti su klasika, nežinau, kodėl, tačiau mėgstu antgamtinį pasaulį ne tik knygose, bet kartais juo domiuosi ir realiame gyvenime.
0 komentarai:
Rašyti komentarą