Vanora Bennett „Karališkas kraujas“

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 640, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - Blood royal, išleista 2012 m.

Anotacija: 1420 m. jaunutei princesei pasiūloma tekėti už savo šalies priešo, jos tautos pavergėjo. Ji – Kotryna Valua, jis – Henrikas V. Ji – Prancūzijos karališkosios dinastijos princesė, jis – Anglijos sostą užgrobusio žmogaus sūnus. Vos baigęs mūšį, Henrikas V pareikalauja princesės ir pareiškia pretenzijas į Prancūzijos sostą.

Žmona ir karaliene tapusiai Kotrynai tenka gyventi su vyru, prie karo pratusiu labiau nei kas kitas, su vyru, tvirtai pasiryžusiu sunaikinti jos tautą. Vieniša ir likusi be draugų ji randa tik vieną žmogų, iš tiesų suprantantį ją – jauną keltą Oveną Tiudorą, kurio likimas taip pat atsidūręs anglų rankose. Jiedu – giminingos sielos, bet ta draugystė, – nors jai ir neįmanoma atsispirti, – yra pavojinga...

Mano nuomonė:  Tai jau antroji mano skaityta Vanoros Bennett knyga. Rašytoja ir šioje knygoje išlaiko savo stilių - pasakoja detalų pasakojimą, kuriame yra ir meilės, ir dvaro intrigų, ir minimo istorinio laikotarpio politikos, ir nekilmingų žmonių gyvenimo.

Šimtamečio karo tarp Prancūzijos ir Anglijos fone įsiplieskia karštligiška, idealizuota paauglių meilė. Bet ji neįmanoma dėl merginos, Prancūzijos princesės, karališko kraujo. Ši meilės istorija nėra knygos kertinis akmuo, nors, einant į pabaigą, jai buvo skiriama kur kas daugiau dėmesio. Mano nuomone, autorė norėjo supažindinti su Renesanso laikotarpio karališkos giminės prievolių našta. Skaitant labai aiškiai juntama rašytojos pozicija - gailestis pagrindinei veikėjai. Knygoje atskleidžiama karališko kraujo svarba XV a., buvo tikėta, kad jis yra šventas, palaimintas Dievo ir nesuterštas.

Man patiko, jog nemažai dėmesio buvo skiriama Prancūzijos ir Anglijos tuometiniams papročiams ir dvaro elgesio manieroms lyginti. Taip pat buvo įdomu sužinoti apie iliustravimo meną.

Gerai, jog rašytoja istorinius faktus, įvykius ir asmenybes perteikia savaip, jų neiškraipydama. Bet šį kartą man pritrūko išbaigtumo kuriant personažus. Susidarė įspūdis, kad asmenybės neatskleistos iki galo, parodomos gana ribotai, tarsi žmogus per savo gyvenimą nesikeistų.

Šalutinių kūrinio istorijų man buvo kiek per daug, pavyzdžiui, Žanos d'Ark pasirodymas, kuris atrodė lyg dirbtinai įspraustas. Taigi, mano nuomone, ši knyga nėra geriausia iš Vanoros Bennett kolekcijos. Ta pati „Žmonių karalienė“, kurią  teko skaityti, man pasirodė kur kas geresnė. Vertinčiau 7/10 . Bet istorinių romanų gerbėjoms vis tiek turėtų patikti, nes, nepaisant tam tikrų niuansų, ši knyga skaitosi pakankamai lengvai.

Nuoširdžiai, Rita :)