Ričardas Gavelis „Jauno žmogaus memuarai“

217p. rimto teksto

Dar viena knyga, kurią ilgai skaičiau, nes ji verta susikaupimo. Už čia R. Gavelio knygą turiu būti dėkinga Sandrai, kurios konkurse man labai pasisekė.

Nežinojau, kokia tai knyga, apie ką, kol negavau. Kai reikėjo lietuviškos ištraukos konkursui, pavarčiau ir paskaitinėjau vieną kitą tekstą, tačiau nieko tinkamo neradau. Galiausiai ryžausi perskaityti. Ar gailiuosi? Visiškai ne.

Iš tikrųjų knygos struktūra ir idėja labai įdomi ir sakyčiau lietuviškai literatūrai, bent kiek aš jos skaičius, nebūdinga. Autorius pasileidžia į laiškų rašymą. Jaunas žmogus iš Anapus rašo laiškus savo senam kambariokui, kuris irgi niekada nepritarė santvarkai, bandė kažką pakeisti, buvo Mokytojas. Dvasinis, žinoma. Keista skaityti žodžius, kurių vertėjai dažnai nenaudoja, tokius nepopuliarius, bet labai lietuviškus, galbūt, tai vienas iš privalumų tos lietuviškos literatūros.

Ištisą knygą galėčiau čia nurašyt, nes citatų labai daug ir apie viską, tačiau nerašiau. Labai džiaugiuosi, kad knyga yra mano asmeninė ir kad bet kada galėsiu ją atsiversti. Kokios temos liečiamos? Visos. Visas gyvenimas. Meilė. Mirtis. Nepasitikėjimas. Gyvenimas. Knyga apie viską. Iš dalies ji apie valstybę ir visuomenę, bet autorius meistriškai įpina ir jaunojo žmogaus atsiminimus apie savo gyvenimą. Taip laiškai Kelertui tampa jauno žmogaus memuarais apie 1987-1988 metų įvykius Lietuvoje. Galinga Uošvio ranka ir asmenybė siekia visą pasaulį, niekas nevyksta be jo žinios ar paliepimo, būtent to labiausiai nekenčia romano pagrindinis veikėjas.

Iš tikrųjų, romanas rimtas. Sunku jį skaityti. Jis apie kažką, ko negali iškart suvokti, o jei suvoki - sunku apibūdinti žodžiais. Siūlau patiems perskaityti ir pajusti tą keistą jausmą! 

Sandra