Karen Winter „Dykumos ugnis“

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 284, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - Das Feuer der Wüste, išleista 2012 m.

Anotacija: Namibija, 1959-ieji. Zaldenų šeimos ūkis įsikūręs nuostabios gamtos apsuptyje. Tačiau reikalai vis prastėja ir galiausiai ima grėsti bankrotas.

Mylimo ūkio likimas labiausiai rūpi jauniausiai šeimos narei Rutai – bankrotas reikštų jos didžiausios svajonės žlugimą. Tačiau Ruta supranta, kad jį išgelbėtų nebent stebuklas...

Ir kai vilties, atrodo, nebelieka, Ruta netikėtai sužino, kad jos senelės dingimas prieš daugelį metų susijęs su taip pat paslaptingai dingusiu nepaprastai vertingu deimantu – Dykumos Ugnimi, namių tautos dvasios simboliu.

Mergina ryžtasi leistis ieškoti legendinio deimanto.

Tačiau jis masina ne ją vieną. Atsiranda žmonių, dėl savų sumetimų žūtbūt trokštančių lydėti Rutą pavojingoje kelionėje...

Merginos laukia sudėtinga, kupina išbandymų kelionė per labai įdomią Afrikos šalį. Jai bus lemta patirti pavojų, sužinoti apie Afriką daug intriguojančių dalykų, pažinti žmogaus prigimtį ir sutikti meilę...

Mano nuomonė:  Pagrindinė kūrinio veikėja Ruta (taip norisi rašyti Rūta, nežinau, kodėl vertėja pasirinko šį variantą) yra išskirtinio charakterio mergina (patinka man tokie personažai). Ji tikra fermerė, kuriai nerūpi tuščios panelių šnekos apie būsimas vedybas ir vaikinus. Ji mieliau renkasi dalyvauti avių kilnojimo varžybose su stipriausiais vyrais, nei skaityti naujausius madų žurnalus. Fermai atsidūrus ant bankroto slenksčio ji vienintelė nusprendžia kažką daryti ir išsiaiškinti visą tiesą apie savo senelės dingimą.

Ši kelionė man labai priminė panašaus scenarijaus filmus, kaip Indiana Džounsas. Visada atsiranda kelionės palydovas (juk vienam neįdomu), kuris dažniausiai būna priešingos lyties (reikia įpūsti šiek tiek švelnumo ar netgi meilės), yra ir blogiukų, kurie nori lobį nukniaukti iš po nosies geriečiams (amžina gėrio ir blogio kova), yra kokia nors legenda (mistikos priemaišas), na ir dar dažnai pasitaiko personažas, kuris dedasi tuo, kuo iš tiesų nėra (apgavystės prieskonis). Sudedam visus šiuos ingredientus ir gaunam patiekalą - šiuo atveju romaną. Kokiam skoniui? Daug nereikalaujančiam, atsipūsti ir pailsinti galvą norinčiam, paslėptų poteksčių neieškančiam, nuotykius ir lobių paieškas mėgstančiam apetitui.

Deja, bet toks siužetas man per daug pažįstamas (gal todėl, kad vaikystėje taip mėgau Indianos nuotykius?). Perskaičius maždaug pusę jau žinojau, kokia bus pabaiga. Ir gana tiksliai ją nuspėjau. Todėl nebuvo didelio įdomumo skaityti. Greitai perskaičiau tik todėl, kad kūrinys nedidelės apimties ir lengvai skaitosi. Na, ir pagrindinė veikėja visai patiko. Minėto Namibijos grožio irgi kažkaip neaptikau...Dažniau romane buvo pabrėžiamas visur besiskverbiantis smėlis (kiek neigiama prasme).

Reziumuojant - vasariškas skystimėlis. 6/10.

Nuoširdžiai, Rita :)