Darja Doncova „Pulką kiškių besivaikant“

Žinot, būna tokios knygos, kurių viršeliai tokie gražūs ir viliojantys, kad kartais jas norisi įsigyti net neperskaičius anotacijos. Tai va, šios knygos, jeigu atsisžvelgčiau tik į viršelį, niekada nepirkčiau ir net į rankas nepaimčiau. Kažkokia fyfa netikrais nagais... Kas juokingiausia, kad ji neturi nieko bendro su romano veikėjais, nei vienas pagal aprašomą išvaizdą net nepanašus. Pagrindinė „tyrėja“ Daša daug vyresnė, turinti vieną suaugusį vaiką ir paauglę dukrą. Na, tiesiog nesusipratimas, lėkštumo viršūnė. O dabar, kai jau išsiliejau dėl beprasmiško viršelio (o, mano nuomone, viršelis turi būti prasmingas!), keliausiu giliau, į turinį.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 256, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas -За всеми зайцами, išleista 2012 m.

Anotacija:  Dar vienas pasakojimas apie Dašos Vasiljevos, ,,privačios seklės“, nuotykius Paryžiuje ir ne tik.

Šįkart Dašą tiesiog užgriūva nepaprasti įvykiai. Iš Maskvos į svečius atvyksta ne tik mylima bičiulė su vaikais, bet ir bjauraus būdo buvusios viršininkės sūnus. Visa kompanija ir dar pačios Dašos vaikai išsiruošia atostogų į Tunisą, kur kone Dašos akivaizdoje nužudomas garsus verslo magnatas...

Policija ketina bylą nutraukti pritrūkus įkalčių, tačiau Dašai knieti pačiai viską išsiaiškinti.  Pasirodo, magnato mirties norėjo visi: žmona, dukterys, žentas. Be to, nuo žudikų rankos ima kristi galimi liudytojai, o pačios Dašos namuose dedasi keisti dalykai... Bet ji nutaria nepasiduoti ir sudėti visus taškus ant „i“...

Mano nuomonė: Iš tiesų, labai gerai, jog anotacijoje privati seklė yra įsprausta į kabutes. Ieškantys rimto detektyvo čia jo neras. Šis kūrinys yra tarsi detektyvo žanro parodija (o ką, kartais ir tokių reikia!), primenantis man „Rožinės panteros“ filmus.

Man šiek tiek sunkoka vertinti šį kūrinį pagal veikėjų vystymą, nes, kiek domėjausi, yra visas „Privataus Dašos Vasilijevos tyrimo“ kūrinių ciklas, o kiškiai yra antroji dalis. Kaip viskas prasidėjo supratau pakankamai lengvai, nes knygos pradžioje primenamos pirmosios dalies gairės.

Apskritai kalbant, buvo visko. Galima ir pakrizenti, ir pasierzinti dėl tam tikrų veikėjų bukumo. Tiesa, siužetas nepasižymi  orignalumu, beveik visos užuominos yra per daug aiškiai pateikiamos dar knygos pradžioje, taigi, nusikaltėlis kaip ir aiškus. Galbūt sudomino tam tikros antrojo plano detalės, bet tik tiek. Intrigos, bent jau man, labai pritrūko. Veikėjų charizmos taip pat. Labai pop'siškas kūrinys. 5/10.

Prisipažinsiu, aš mieliau kelis kartus pažiūrėčiau „Rožinę panterą“ ar „Fantomą“ nei skaityčiau Dašą.

P.S. Susimąsčiau, ar knygos formatas priklauso nuo to, kokioms masėms ji skirta? Ši išpūsta iki begalybės, kaip botulino prileistos lūpos. Taip tyliai ir pagalvoji, nejaugi, kuo bukesnis kūrinys, tuo jo šriftas, apimtis, paraštės yra didesni?

Nuoširdžiai, Rita :)