Renate Welsh „Močiutės palikimas“

Kišeninio formato knygelė keliems prisėdimams.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 221, leidykla - „Gimtasis žodis“, originalus pavadinimas - Großmutters Schuhe, išleista 2010 m.

Anotacija: „Šitai šeimai nebereikia galvos, nes būtent nuo šios dienos ji liovėsi būti šeima, stebulė iškrito iš rato, stipinai styro į visas puses“, – taip proanūkis Deividas tiksliai ir ne itin meilikaudamas išsako nuomonę apie savo giminaičius. Šeima ką tik palaidojo visus vienijusią 93 metų moterį ir susėdo prie gedulingų pietų stalo – tai viena iš retų progų susitikti. Tiesą sakant, jie nežino, apie ką kalbėtis, tačiau galvose sukasi daugybė minčių: juk kiekvienas labai subjektyviai vertina kitus ir mirusiąją bei savo santykius su ja. Tad kas gi iš tiesų buvo toji Edita Karman? Savo kartos moterims – pavyzdys, o vėlesnėms dviem kartoms – veikiau košmaras? Ką galvoja provaikaičių karta? Ką ruošiasi daryti gedulingų pietų dalyviai? Restorano darbuotojai nujaučia kažką negera...

Mano nuomonė: Šeima. Ar visada kraujo ryšiai yra pakankamai stiprūs, kad išlaikytų jos narius drauge? O gal tam kartais tereikia vieno žmogaus, kuris kažkaip, tarsi antgamtiškai, geruoju ar bloguoju, sujungtų juos, paskatintų dažniau matytis? Tokie klausimai natūraliai iškilo beskaitant šį kūrinį. 

Romano laikas labai trumpas kaip tokio žanro knygos - viena popietė, gedulingi pietūs, per kuriuos kiekvienas šeimos narys nusikelia į prisiminimus apie velionę arba galvoja kaip greičiau nešti kudašių iš restorano. Šios mintys atskirtos trumpučiais epizodais iš nedidelio restorano personalo užkulisių. 

Renate Welsh

O mintys tikrai originaliai ir be abejo tikroviškai perteiktos - tikras sąmonės srauto principas. Tokį rašymo stilių kol kas esu sutikus tik „Baltoje drobulėje“. Žinoma, jis nėra toks drastiškas kaip mūsų lietuvių rašytojo kūrinyje, personažai nėra taip sutrikę kaip minėto romano herojus, bet minčių šuoliai yra jaučiami. Tik jie visiškai netrukdė suvokti galvojančiojo požiūrio. 

Patiko kūrinio idėja, kaip ji perteikta, buvo įsimintinų minčių. Kita vertus, dėl mažos apimties, didelio galvojančiųjų skaičiaus nesuspindėjo nei vienas personažas, nebuvo mano taip norėto charakterių įvairesnio atskleidimo. Tie mažyčiai epizodėliai iš personalo gyvenimo man suteikė žymiai daugiau aiškumo nei atskiri, detalesni prisiminimai. Vietomis buvo kiek nuobodoka. 

Vertinčiau 8/10 dėl originalaus stiliaus ir jau kuris laikas knygose nesutiktos šeimos idėjos. Laikas nuo laiko neprošal pamąstyti apie giminystės ryšių svarbą.

Citatos: 

Odą galima patempti ir pastangrinti, jei turi pinigų ir nesibaimini skausmo, smegenėlių nepatempsi ir neatgaivinsi, lyginimas nepadės...

Juk meilės neįmanoma pamesti kaip pirštinės, piniginės ar rakto. Atrodo, vis tik galima! Kiek pamestų meilių guli parkuose, gatvėse, kabo ant medžių, sudriskusios kaip seni plastikiniai maišeliai, niekam netinkamos. Jei nepasiseks, vėjas nuplėš vieną jų ir tėkštels tai į veidą, kokčią ir drėgną, o tu turėsi darbo nubraukti ją nuo nosies.

Gyvenimas yra neteisingas, <...> bet dažniausiai turime  jaustis dėkingi, kad jis toks, priešingu atveju mums klotųsi ne taip gerai.

Nuoširdžiai, Rita :)