Axel Munthe „Knyga apie San Mikelę“

 Jau kuris laikas neteko susidurti su tokiu optimizmo kiekiu!

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 448, leidykla - „Alma littera“, originalus pavadinimas - The story of San Michele, išleista 2011 m.

Anotacija: Knygoje pasakojama apie gydytojo gyvenime sutiktus įdomius ir žinomus žmones (knygoje šmėsteli rašytojas Guy de Maupassant‘as, gydytojas Louis Pasteuras), turtingus ir vargšus, sunkiai sergančius ir hipochondriškas Paryžiaus damas, kurioms, jų pačių labui, reikia sugalvoti ligą. Taip pat apie gyvūnus, kurie pirmi pažįsta Mirtį, ir apie paukščius, kurių čiulbėjimas galiausiai nutildys „Viešpaties rūstybės griausmą“. Pasakojama su meile, gailesčiu, švelniu humoru, sklandant vos juntamai magijos dvasiai. Tai gyvenimo išminties knyga, skaitoma iš kartos į kartą. Juk „gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas“.

Mano nuomonė:  Šią knygą gimtadienio proga man padovanojo draugai. Ir pataikė labai tiksliai, nes jau ilgą laiką neskaičiau tokios reabilituojančios knygos. Kodėl reabilituojanti? Todėl, kad kūrinyje minimi pakankamai niūrus laikai, sunkios ligos, skurdas, bet atmosfera visiškai priešinga. Autoriaus talentas net ir didžiausioje bėdoje įžvelgti teigiamų dalykų tiesiog stulbina. Kita vertus, yra ir kita, juokingoji knygos dalis, kurioje pasakojamos autoriaus savomis akimis matytos situacijos, kaip kad Paryžiaus poniučių išgalvotos ligos ir noras būti slaugomoms, aprašomi satyriški Munthe's sutiktų žmonių portretai. 

Axel Munthe

Knyga tiesiog spinduliuoja šviesa, net toks, iš pirmo žvilgsnio, bauginantis reiškinys kaip mirtis yra pateikiamas iš teigiamos pusės, atskleidžiama, kodėl nereikia jos bijoti. Taipogi daug dėmesio skiriama meilei gyvūnams. Sužavėjo jautrūs autoriaus samprotavimai apie medžioklę, šunų ištikimybę, paukštelių gaudymą.

Autorius, kuris yra ir pagrindinis knygos veikėjas bei pasakotojas remiasi savo asmenine patirtimi ir tiesiog puikiai meniškai apipavidalina XX a. pradžios gydytojo profesijos peripetijas, galime pastebėti, kiek daug medicina patobulėjo iki šių dienų. Ir vis dėlto, vienas dalykas, kaip teigia autorius(ir aš pilnai sutinku!), neturi keistis - gydytojas privalo jausti pašaukimą ir  meilę savo darbui.  Nors ką aš čia sureikšminu, visi turi jausti meilę savo darbui!

Nenoriu aptarinėti visų kūrinyje aprėpiamų temų - o jų išties nemažai- todėl tiesiog rekomenduoju San Mikelę visiems. Taip, teisingai, visiems! Absoliutus pozityvas, kuris tikrai padės atsigauti ir suvirpins širdį bei jausmus. 10/10.

Citatos: Negaliu susivaldyti, išsirašiau ne vieną citatą iš šio nuostabaus kūrinio ir labai noriu pasidalinti su Jumis, skaitytojai. Gal nesmerksit už ilgą įrašą ;)

Pasaulis, kuriame gyvenome vakar,- ne tas, kuriame gyvename šiandien; jis kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti likimo.

Pačios meilės, kaip ir gėlės, amžius neilgas. Vyro meilė miršta natūralia mirtimi santuokoje, o moters meilė dažnai tveria iki pat galo, virtusi grynai motinišku švelnumu nuvainikuotam savo svajonių didvyriui.

Meilė moteriai reiškia daug daugiau negu vyrui, meilė jai - viskas. <...> Moteris gali įsimylėti baidyklę, net senį, jeigu jam pavyks sužadinti jos vaizduotę. Vyras gali įsimylėti tik tokią moterį, kuri sužadina jo lytinį instinktą, o jis šiais laikais išlieka ilgiau už lytinį pajėgumą - priešingai, negu buvo gamtos numatyta. Štai kodėl įsimylėjimas nepaiso amžiaus.

kas nori prarasti pinigus - tepasilaiko juos sau, kas nori išsaugoti juos amžiams - teatiduoda kitam.

Mirtis: „Man nepatinka jūsų kunigai. Tai jie išmokė žmones bijoti mano prisiartinimo, prigąsdinę juos amžinybe ir pragaro ugnimi. Tai jie nuplėšė man nuo pečių sparnus, subjaurojo švelnų veidą ir pavertė šlykščia giltine, privertė tartum vagį sėlinti nuo vieno namo prie kito dalgiu rankoje ir šokti Danse Macabre (Mirties šokį) ant freskų vienuolynų sienose drauge su jų šventaisiais ir nusidėjėliais. Aš neturiu nieko bendro nei su jų dangum, nei su jų pragaru. Aš - gamtos dėsnis.

Kartą didžiulė beždžionė, paklaikusi iš alkio, sugalvojo grublėtomis rankomis pasidaryti ginklą kitiems gyvuliams žudyti. Ar galėjo šešiacolės machairodo iltys įveikti užaštrintą jos titnagą, aštresnį už kardadančio tigro dantis? Ar galėjo lenkti urvinio lokio nagai įveikti jos medžio šaką, apsmaigstytą dygliais, kuoleliais ir aštriabriauniais kiaukutais? Ar galėjo  jų laukinė jėga įveikti jos gudrumą, jos spąstus ir jos žabangas? Taip atsirado žiaurus prototipas, žudantis ir draugus, ir priešus, visų gyvūnų siaubas, šėtonas tarp žvėrių. Atsistojęs ant dviejų kojų, jis iškėlė kruviną pergalės vėliavą virš savo aukų, virš gyvulių pasaulio, ir pasiskelbė viso pasaulio viešpačiu. Natūrali atranka ištiesino jo veido nuolydį, praplėtė kaukolę. Gvergždžiantis  pykčio ir baimės riaumojimas virto ryškiais garsais ir žodžiais. Jis išmoko prisijaukinti ugnį. Taip pamažu vystydamasis, jis tapo žmogumi.

Nuoširdžiai, Rita :)