Vai, koks baisus peršalimas mane prigriebė (o gal jau ir gripas). Nuo penktadienio gulėjau lovoj kaip kokia daržovė, beveik nieko nevalgiau ir šiaip suknista savijauta buvo :( Prigėriau arbatų, vaistų begalę.... (dėl to dabar mano imunitetas visai nusilpo), na ir pagaliau šiandien jau galiu džiaugtis, nes nebeguliu lovoj, o jau ir namus apsikuopiau, prie kompiuterio prisėdau, knygą perskaičiau. O galvojau, kad nuo veiklos trūkumo išprotėsiu... Kaip per reklamą girdėjau - pavasaris už lango ir sirgti nemadinga. Va taip!
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 280, leidykla - ''Alma littera'', originalus pavadinimas - Omerta, vertė Irena Kupčinskienė, išleista 2005 m.
Anotacija: "Omerta" - tai paskutinė didžiosios Mafijos trilogijos dalis (pirmosios dvi - "Krikštatėvis" ir "Paskutinis Donas"). Čia pasakojama apie Eiprilių mafijos šeimą. Didysis Donas Eiprilis klastingai nužudomas, bet jo šeimos verslas jau įteisintas. Jo vaikai net nebežino apie tėvo veiklą, verslą ir juodus darbus. Baigęs Vest Pointą pulkininkas Valerijus, televizijos savininkas Markatonijus ir advokatė Nikolė negali paremti tėvo reikalų, tą gali padaryti tik jo įvaikis Astoras Viola, Sicilijos mafiozų auklėtinis. Tačiau jam ant kulnų mina šeimos priešai ir FTB agentas Kurtas Silkis.
Mano vertinimas: Na, Mario Puzo jau yra man pažįstamas rašytojas, tai ne pirmas jo skaitytas kūrinys, *mintyse skaičiuoju* berods 4 jau. Autorius savo stilių išlaiko - iš pradžių supažindina mus, su kuo mes čia susidursim, paaiškina, kas yra pagrindinis veikėjas, na ir siužetas po truputį įsibėgėja. Atsiranda intriga, kas ką prigaus - ar geriečiai blogiečius, ar blogiečiai geriečius, ar policija visus? Ši intriga ir yra viso kūrinio varomoji dalis. Dar, žinoma, įdomiose vietose autorius nugrimzta į veikėjų praeitį ir pasikapsto ten, bet čia jau specifinis Puzo bruožas. Nors ne jis vienas naudoja šį metodą. Į aplinką per daug nesigilinama, siužetas vystomas lyg veiksmo filmas. Tai man visai patiko, norėjosi kažko lengvo tuo metu, su šiokiu tokiu detektyvo prieskoniu. Galiu drąsiai teigti, kad gavau, ko norėjau. Nors iš visos trilogijos patiko mažiausiai, labai jau neįsimintinas siužetas, po metų turbūt net negalėčiau pasakyti, apie ką buvo šis kūrinys. Vertinčiau gal kokiais 8/10. Ar rekomenduočiau? Kad nelabai, nebent norisi kažko lengvo, neįpareigojančio daug mąstyti romano, kuris priverstų tave pasijusti taip, lyg žiūrėtum filmą :)
Nuoširdžiai Jūsų, dar ne visai pasveikusi, bet pasiruošus stot su liga į kovą, Rita :)
0 komentarai:
Rašyti komentarą