Diana Gabaldon „Svetimšalė. Meilės labirinte. IV dalis“

Rytoj jau šv. Kūčios, gražiausia šventė! Tikiuosi, kad šv. Kalėdų rytą po eglute rasit ne vieną knygą! O jei nerasit, nenusiminkit ir sudalyvaukit mūsų rengiamame konkurse, gal ten nusišypsos laimė!

Šį kartą aprašysiu paskutinę, IV „Svetimšalės“ dalį. Skaitėsi ji, palyginus lengvai, tik nesu tikra, kodėl. Ar dėl savo turinio, įdomumo ar dėl kitų priežasčių, tačiau viską greitai išsiaiškinsim. Įvykių centre, kaip ir ankstesnėse dalyse, yra Džeimis su Klere, kurie bando sustabdyti karą, jakobitų sukilimą. Sunku pasakyti, ko knygoje buvo daugiau ar meilės, ar kažkokių nelemtų nesusipratimų.

Meilės buvo daug, bet ne tokios, kad net skaitant drugeliai pilve skraidytų, o tokios nykios, jokių jausmų nesukeliančios, tiesiog meilės, kuri visur kišama, kur autorei nutrūksta mintis, ji nebežino, ką toliau rašyti. Išvis, ši knyga nespinduliavo laimės, pasirodė kiek ištęsta. Kodėl? Anotacijoje rašo, kad kūrinyje dominuos Klerės dukra Briana, o beje, kur ji buvo? Gal kokioje penkiasdešimt paskutinių puslapių, o šiaip visur kitur viskas ir vėl sukosi apie du įsimylėjėlius, apie kuriuos dar prieš tai trys knygos buvo parašytos, ir kaip galima rasti kažką naujo tame pačiame šablone.

Neneigsiu, kad knyga kažkuo ir patiko, o labiausiai man patiko jos viršelis. Pats gražiausias iš visų serijos knygų, ypač ta violetinė spalva labai gražiai parinkta, o svarbiausia, kad patiko pabaiga. Galbūt, dėl to tiek apie Džeimį ir Klerę daug ir buvo rašyta, nes pagaliau nors viena meilės istorija baigėsi bent kiek nelaimingai.