 |
| Rinkinys iš kurio ir skaičiau novelę |
Dar viena perskaityta knyga, nors šįkart visos knygos neskaičiau, pasirinkau perskaityti tik vieną novelę iš Romualdo Granausko kūrybos ir tai buvo „Duonos valgytojai“.
Keista kalbėti apie tokį trumpą kūriny, kurį skaitant galvoj mintis veja mintį, viskas susikoncentruoja į vieną tašką, mąstai apie tai, o pabaigęs nori mąstyti, kas su šita visuomene ne taip, jei ji kartoja tas pačias klaidas. Jei atvirai, net nesiruošiu atskleisti knygos turinio, nes nenoriu trukdyti, patirti džiaugsmą skaitant šią novelę, bet apibūdinti ir atsirinkti kokias temas liečia ši novelė galima ir būtina.
Tradicijos - mūsų vertybė. Apie jas, kalbą, žemę net M. Daukša savo garsiojoj „Postilėje“ rašė. Laikui bėgant, supranti, kad tradicijos keičiasi, jos jaunėja, jų nebelieka, jos miršta. Apie tai ir rašo R. Granauskas savo novelėje. Apie duonos kepimą ir tą tradiciją, kai duona buvo kepama visuose namuose, jos kvapas ir skleidžiama šiluma suburdavo visą šeimą prie vieno stalo, prie vieno bendro tikslo, kai duona nebuvo tik paprastas priedas prie maisto, o buvo motina, maisto motina, palaiminta Dievo. Deja, novelėje atsiskleidžia kaimo vaizdas, kuomet duona kepama tik kartą metuose, senolių namuose, kuriems reikia jaunuolių pagalbos, kurie vis dėl to puoselėja naujas ir ne tokias gilias ar prasmingas tradicijas.
Iš tikrųjų, skaitydama jaučiausi keistai, nes vis dėlto mano mama irgi šį rudenį pradėjo kepti duoną namuose. Šilta duonos riekė su sviestu ar stikline šalto pieno suburia ne tik mane, tėtį ar mamą, bet ir kituose miestuose gyvenančius brolius, duona dabar tampa savotiška maisto motina. Mes nebėgame valgyt prie televizoriaus, kas dažnai pasitaikydavo, mes susėdam prie vieno stalo, vakarieniaujam, šnekam ir dalinamės įspūdžiais.
Taigi, tokios mintys kilo skaitant šią novelę.
Sandra
0 komentarai:
Rašyti komentarą