Ką gi, jau senokai perskaičiau nuostabią meilės istoriją, tačiau tik dabar pasiryžau ją aprašyti. Bijojau, kad liks tik labai labai daug pagyrų, per tą laiką pažiūrėjau ekranizaciją, todėl nusimato pakankamai ilgas įrašas.
Knygą pradėjau, numečiau. Pradėjau ir vėl numečiau. Kaip dažnai sakoma, trečias kartas nemeluoja, tad trečias kartas nemelavo - vieną vakarą pradėjau skaityti ir praradau gyvenimą. Ryte kėliausi anksčiau, vėlavau į mokyklą, kad paskaityčiau apie Skarletę.
Iš tikrųjų, tai nuostabiai kerinti istorija apie meilę, karą ir neapykantą. Tris dalykus apie kuriuos visada kalba, kurie visada šalia, kurie yra nenuspėjami. Skarletė - žavi, jauna, įsimylėjusi, ji išauklėta ledi, tačiau airiškas tėvo kraujas paima dažnai suduoda į jos elgesį skaudžius smūgius, ji maištauja prieš nusistovėjusias taisykles, ji praranda orumą, elgiasi visai ne kaip tikra ledi. Jos istorija ir yra centras... Jos nelaiminga meilė, vedybos, našlystė, karas, grįžimas į Tarą ir ten bandymai išgyventi... Viskas įsuka į vieną didelį verpetą - Skarletės O'Haros gyvenimą. Retas - atstumtas visuomenės, tačiau kilmingas, be galo turtingas, žavingas ir sarkastiškas, jis nuo pirmųjų pažinties akimirkų su Skarlete jaučia jai simpatiją, kurios negalima nepastebėti, jis mėgsta iš jos pasišaipyti dėl jos vaikiškumo. Iš dalies, Retas dėl Skarletės vaikiškumo visada buvo teisus. Mylėdama Retą, ji niekada to nesuprato ir buvo giliai įsitikinusi savo jausmais Ešliui, kai suprato buvo per vėlu.
Parašiau šiokią tokią anotaciją savo, tačiau nuomonė svarbiausia. O ji teigiama, gal autorė pernelyg gražiai nupiešė viską, gal kartais ištęsė siužetą, gal padarė taip, kad norėtųsi pakratyti Skarletę ir pasakyti jai, kad atsitokėtų ir pamatytų Reto meilę, tačiau ji yra geniali. Parodė JAV pilietinį karą, atskleidė XIX amžiaus gyvenimo peripetijas, o svarbiausia, kad paliko nežinomybę. Pats skaitytojas gali nuspręsti, kaip baigiasi ši istorija, koks Skarletės, Ešlio ir Reto likimas. Galėčiau girti ir girti, jos talentą, bet nenoriu pasirodyti tokia, kad man visos knygos iki širdies gelmių patinka. :D
Gone with the Wind 1939
Ekranizacijos aš visos nežiūrėjau, nes buvau skaičiusi knygą, o jos trukmė vis dėl to 238 minutės, todėl prasukau ir pažiūrėjau tik tas vietas, kurios man knygoje įsiminė labiausiai. Galiu pasakyti, kad suprantu, kodėl Vivien Leigh buvo tais laikais tokia populiari, o ir ekranizacija nenukrypsta nuo knygos siužeto pernelyg daug, net dialogai nepakeisti, kas šiais laikais ekranizacijoms būdinga.
Sandra.
0 komentarai:
Rašyti komentarą