Sunku suvokti, koks talentingas rašytojas yra Stephen King. Trečioji mano skaityta knyga iš jo kelių šimtų parašytų ir vėl patinka, nors ką tik perskaičiau „Žaliąją mylią“ ir, atrodytų, kad galiu kūryboje pradėti matyti kažkokius šablonus, kažkokias autoriaus ne taip parašytas smulkmenas, tačiau ne. Knyga visiškai skiriasi nuo prieš tai skaitytų, tai nauja istorija, parašyta gabaus, talentingo ir naujovių nebijančio žmogaus. Susidaro dar stipresnis įspūdis, jog autorius kiekvienai istorijai gvildena naują siužetą, naują idėją, nebijo eksperimentuoti su žodžiu, sakiniu ar visu kūriniu.
Kuo mane taip sužavėjo Kerės istorija, jog net rytais prieš mokyklą atsikeldavau 20 minučių anksčiau, kad galėčiau paskaityti? Ji įtikinama. Tu patiki, nes žinai, kad kiekvienoj mokykloj yra patyčių auka, yra atstumtų, nereikalingų žmonių, kurie nieko nesako, kenčia viduje, kurie ir namuose neranda ramybės, meilės ir tėvų šilumos. Taip, atrodo, istorija jau kažkur girdėta, matyta, šimtą kartų pasakota, joje nėra nieko ypatingo, tik tas žiupsnelis Stepheno fantazijos, bet kūrinys parašytas taip, kad tu nebegali atsitraukti, jis pateiktas iš daugelio skirtingų kampų: liudininkų pasakojimų po įvykio, įvairių laikraščių iškarpų ir kitų šaltinių.
Skaitydamas žinai, kad kažkas nutiks, apie tai tiek kalbama, bet niekur nepasakoma, kas. Artėjama prie kulminacijos taip subtiliai, kad net virpi, lauki, greičiau norisi perskaityti, o tada perskaitai ir pajauti, kad radai draugą, radai dar vieną gerą, tau patinkantį rašytoją. Manau, kad tai nebus paskutinis Kingo perskaitytas kūrinys, įveiksiu dar daug, juk visos 3 lentynos bibliotekoj vien jo knygom nukrautos.
Sandra.
0 komentarai:
Rašyti komentarą