Umberto Eco "Rožės vardas"

Seniai jau prieš akis šmėžuoja ši knyga. Iškart galiu pasakyti, kad labai džiaugiuosi, jog pagaliau ją paėmiau į rankas. Būtent dabar, ne anksčiau ir ne vėliau.

Romano veiksmas vyksta viduramžių Italijoje. Brolis Viljamas su savo mokiniu atvyksta į benediktinų vienuolyną, kuriame turi įvykti popiežiaus Jono XXII ir imperatoriaus Liudviko legatų susitikimas. Deja, vienuolyną kasdien sukrečia vis nauja nelaimė - brolių mirtys. Viljamui pavesta išaiškinti šias žmogžudystes.

Viskas pasakojama jauno novicijaus Adso akimis, mat jis užrašinėjo viską, kas vyko per septynias dienas, kol jis ir mokytojas viešėjo vienuolyne. Knygos pradžioje net pasakoma, kad tai rankraštis.

Galiu pasakyti, kad viduramžių labirintai iškart įtraukia. Kažkodėl visada prieš paimdama tokį rimtą kūrinį nusiteikiu šiek tiek (labai mažai!) skeptiškai, ir dar niekada man neteko nusivilti. Gal toks nusiteikimas padeda ir leidžia iš knygos pasiimti viską, ką ji duoda.. Skaitydami galime daug sužinoti apie tuometinį vienuolynų gyvenimą, apskritai apie viduramžišką mąstymą, filosofiją, kurie tik apibendrintai išdėstomi mokyklos vadovėliuose. Viskas čia taip gyva, kad labai nesunku įsivaizduoti niūrų vienuolyną ir jo abatą, tiesos trokštantį Viljamą ir vis dar savęs ieškantį Adsą.

Ne mažiau už viską, kas susiję su viduramžiais, įtraukia ir detektyvas. Labai įdomu skaityti mokyto žmogaus Viljamo samprotavimus, kas galėtų būti susijęs su mirtimis, jo keliamas hipotezes. Kaip tikrame detektyve viskas išaiškėja tik paskutiniuose puslapiuose - ir gana tragiškai, sakyčiau.

Tokia knyga stipriai sugriebia į savo nagus ir nepaleidžia. Nors man, kaip teorinei krikščionei, tolimi samprotavimai apie Dievą ir jo kelius, vis tiek "Rožės vardas" sugebėjo mane užburti.