2012 m. balandžio 9 d., pirmadienis

Danielle Steel „Pagieža“

Už lango pavasarėjant ir vis kartais iškrentant sniegui, atostogaujant, norisi pailsėti, pasimėgauti skaitymu, todėl šį kartą atidėjau „Brolius Karamazovus“ ilgesniam laikui, dabar jau tik po egzaminų tikriausiai.

Dabar noriu aprašyti knygą, kurią perskaičiau prieš savaitę. Tai Danielle Steel „Pagieža“. Ši knyga tapo pirmąja pažintimi su šia ne kartą girdėta rašytoja. Kuo labiausiai patiko? Pirmiausia užkabino siužetas ir pati knygos pradžia, buvo tikrai įdomu, nes tokios istorijos dar nesu girdėjusi, skaičiusi, žodžiai sudėlioti tinkamai, niekas nekliuvo į akis. Ir iš tiesų, knyga vertą dėmesio, jei ne...

Kai pasakai, kad knyga verta dėmesio, įpareigoji save priimti kritiką iš žmonių, kurie taip nemano. Šį kartą knygai kritikos turiu ir aš. Dažniausiai būna, kad pradžia ištempta, užkabina tik vidurys ir tada būna labai įdomu. Antrojoje knygos pusėje man darėsi nuobodu, akys vis šokinėdavo nuo puslapių prie ant sienos kabančių nuotraukų, o mintys klaidžiodavo šen bei ten. Žinoma, tokios knygos ir neįpareigoja prikaustyti dėmesio, gilintis, tačiau autorė padariusi tokią gerą pradžią susidirbo pačioje pabaigoje, iš kurios dažniausiai susidaromas pagrindinė knygos nuomonė.

Kas man nepatiko pabaigoje? Paprasčiausias dalykas- vėlimas to paties per tą patį, nežinojimas, ką daugiau rašyti ir išsiplėtojimas į lankas. Gavosi kaip kokio prasto lygio serialas, kur visą laiką įtampa, o galiausiai pabaigoje viskas taip atsileidžia, kad net nebeįdomu skaityti, nes ir taip viskas aišku. Norėjosi numesti, nebeskaityti, tačiau buvo likę tiek nedaug, kad nusprendžiau pabaigti. Žinoma, nesigailiu tai padariusi, bet pabaiga tikrai nepradžiugino.

Suprantu ir autorę, kartais rašai ir atrodo, kad tai geriausia, eini gražiausiais siužetais, žodžiais, o tada kažkurioje vietoje viskas užlūžta, todėl pasipila tam tikros nesąmonės. Toks jausmas, kad taip atsitiko ir čia.

Sandra

0 komentarai:

Rašyti komentarą