Nathacha Appanah „Paskutinis brolis“

Liūdnas ir sentimentalus kūrinys.

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 168, leidykla - „Tyto alba“, originalus pavadinimas - Le dernier frere, išleista 2010 m.

Anotacija: Tai pasakojimas apie jausmų prisotintą praeitį,  knibždančią skausmingų ir žiaurių įvykių. Tai romanas apie atmintį; septyniasdešimtmetis pasakotojas mintimis grįžta į savo vaikystę Mauricijaus saloje. Negailestingą vaikystę pabėgėlių stovykloje, karštai mylimų brolių žūtį ir draugystę su Dovydu – žydų berniuku iš Bobaseno kalėjimo. Draugystę, įkaitintu antspaudu paženklinusią visą likusį gyvenimą. Draugystę, kuri truko taip neilgai, kuri buvo liūdna ir juokinga, švelni ir graudi…“Paskutinis brolis” – dviejų berniukų likimo istorija apie susitikimus, brolystę ir išsiskyrimą visiems laikams. Ir graudu žiūrėti, kaip Rajus po šešiasdešimties metų bando suprasti, kas buvo jo tuometis draugas, kaip jis atsidūrė pasaulio pakrašty – Mauricijaus saloje, ir kokį siaubą jis turėjo išgyventi per trumpą savo gyvenimą.

Pasakojimas kupinas emocinės jėgos. Jame praeities žarijos teberusena po užmaršties pelenais; ir tereikia menko prisilietimo, kad rankoje ir sieloje liktų randai.

Mano nuomonė:  Šis nedidelės apimties kūrinukas man buvo emociškai sunkus. Pagrindiniams kūrinio veikėjams - dešimtmečiams berniukams - tekę išgyvenimai net ne kiekvienam subrendusiam žmogui galėtų būti pakeliami. Taip pat sunku buvo žinant, kokia bus pabaiga, nes dar knygos pradžioje ji paminima. Kuo daugiau perskaitydavau, tuo labiau atrodydavo, jog artėju prie tos neišvengiamos ir skaudžios atomazgos. 

Aiškiai buvo juntamas pasakojimas iš suaugusio žmogaus perspektyvos, kaip rašoma anotacijoje, senuko prisiminimai. Neretai pasitaikantys minties šuoliai nuo praeities į dabartį arba į ankstesnę praeitį sudarė tikros istorijos įspūdį.  Prisiminimai tokie sentimentalūs, vietomis prisotinti gailesčio, kaltės jausmo, kad net širdį suspaudavo. 

Kita vertus, stipriai ši knyga manęs nepaveikė. Trūko vietomis išsamumo, kad labiau susigyvenčiau su istorija. Taipogi norėjosi kiek dinamiškesnės viso kūrinio nuotaikos, nes būtent dėl beveik visą kūrinį vyraujančios melancholijos jis tampa sunkus ir kiek slegiantis. Na ir dar šiek tiek norėjosi tvirtesnės pasakotojo asmenybės, labai jau moteriškas požiūris į kai kuriuos dalykus (matyt, čia moters autorės bruožas). 8/10.

Rekomenduoju mėgstantiems istorijas apie draugystę, būties laikinumą, vaikišką naivumą.

Nuoširdžiai, Rita :)