Atėjo pavasaris kartu su savimi atnešdamas saulę, šilumą, geras nuotaikas, o į mūsų, knygininkių, širdis, dar ir norą pradžiuginti kitus, tad norėtume jus pakviesti dalyvauti konkurse, kuriame vienam iš Jūsų knyga atiteks!
spustelkit - pasididins
Jeigu norite laimėti, Jums tereikia išsirinkti vieną iš keturių knygų ir komentaruose trumpai papasakoti apie dabar skaitomą knygą (pridurkit dar, ar rekomenduotumėt ją mums! :)
Jūsų pasirinkimų ir komentarų lauksime iki balandžio 4 dienos imtinai, o nugalėtoją burtų keliu rinksime ir skelbsime jau kitą dieną, jam atiteks išsirinktoji knyga. Beje, būtų labai puiku, jei komentaruose nurodytumėt kokį nors kelią, kuriuo būtų galima su Jumis susisiekti (tam atvejui, jei kartais rezultatų patys nepamatytumėt).
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 384, leidykla - "Alma littera", išleista 2008 m., originalus pavadinimas - The girls.
Anotacija: Seserys dvynės Rouzė ir Rubė Darlen nuo pat mažens buvo vadinamos paprastai: mergaitėmis. Jas užaugino teta Lovė, slaugytoja, įsivaikinusi jas tada, kai jų atsisakė tikroji motina. Jos visą gyvenimą gyveno mažame miestelyje, Liforde, sename ūkio name, apsuptame kukurūzų laukų. Ši knyga – apie jų bendrą gyvenimą, apie dvi seseris, kurios daugeliu atžvilgiu paprastos, bet kurias sieja nepaprastai artimas ir nepaprastas ryšys. Rouzė ir Rubė yra galvomis suaugusios dvynės, į pasaulį žvelgiančios visada viena šalia kitos. Romanas „Mergaitės“ jaudina su niekuo nesulyginamo gyvenimo vaizdavimu, širdį veriančia istorija apie dviejų seserų meilę.
Ši neprilygstama istorija kupina pačios stipriausios meilės, kokią tik galima įsivaizduoti.
Mano nuomonė: Knyga patraukė dar netekusia susidurti tematika - suaugusių dvynių gyvenimu. Kūrinys pasakojamas pirmuoju asmeniu - pakaitomis tiek Rouzės, tiek Rubės - taip, lyg būtų rašoma autobiografija. Stilius pakankamai paprastas ir netgi sakyčiau primityvokas, bet viską kompensuoja išsamus gyvenimo be privatumo aprašymas su visais pojūčiais ir patiriamomis emocijomis. Detalizacija ir vietomis atsikartojantys gyvenimo įvykiai abejų seserų akimis puikiai atskleidžia, kad net ir daugelyje sričių priklausomos viena nuo kitos, seserys išlieka skirtingos tiek pomėgiais, tiek pačiu suvokimu.
Patiko skaityti apie jų ramų gyvenimą užmiestyje, apie mylinčius įtėvius, su kuriais mergaitės patyrė įvairių kuriozų, galima buvo ir šypseną išspaust, ir susimąstyt. Knyga privertė pagalvoti ir dar kartą įvertinti asmeninio privatumo svarbą. Nepaisant to, kad mergaitės viena kitą labai myli, bet pateikiamos tokios situacijos, kurios mums atrodo natūralios, o joms tapdavo tikru išbandymu. Pavyzdžiui, vienos sesers bandymas suorganizuoti vakarėlį-staigmeną arba asmeniniai pokalbiai, netgi važiavimas automobiliu.
Kita vertus, man nepatiko, kad dar net neįpusėjus knygos jau buvo užsiminta, apie jos pabaigą liūdna gaida. Todėl skaitant pasakojamus gyvenimo prisiminus vis prieš akis iškildavo nelaimės nuojauta ir dažnai buvo jaučiamas liūdesys. Keliose vietose netgi buvo dingęs įdomumas skaityti, nes pabaiga daugmaž vis tiek aiški. Autorė taip pat, pasitelkdama abejas veikėjas, vis primindavo apie jų laukiančius sunkumus ir besipildančią ateities prognozę. Nemėgstu, kai skaitant yra aiškiai nuspėjama pabaiga.
Taigi, nors autorė ir labai realistiškai atvaizdavo sujungtų dvynių gyvenimą, rėmėsi ne vienu moksliniu šaltiniu ir atliktais tyrimais, sugebėjo detaliai pateikti visas emocijas, bet tai, kad siužetas aiškus iš pat pradžių man buvo gan nemažas trūkumas. Vertinčiau knygą 7/10. Ar rekomenduočiau? Taip, jeigu, kaip ir aš, norit kažko retai sutinkamo grožinėje literatūroje.
Fone skamba: Garso takelis iš filmo "Mažosios moterys". Lyriškas, jautrus, mergaitiškas.
Tai yra knyga, kurią bandžiau skaityti mažiausiai penkis kartus. Buvo laikas, kada sustojau po dešimties puslapių, buvo ir toks, kai sustojau įpusėjusi visą knygą, bet štai rodos, atėjo tas momentas, kai priaugau prie knygos ir perskaičiau ją visą. Nesikankindama. Su didžiausiu malonumu. Manau, kad šiai knygai reikia ypatingo nusiteikimo, nes jos tematika jau savaime yra gana sunki. Romano veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje, kurioje viskas vyksta pagal griežtą Didžiosios Sesers dienotvarkę. Gyvenimas joje rutiniškas, pilkas ir tylus, tačiau viską pakeičia naujas pacientas Makmerfis, kuris kartu su savimi įneša sumaištį ir juoką.
Skaitant šią knygą kilo labai daug minčių ir klausimų apie visuomenę ir tai, kaip ji išstumia bent kiek kitokius žmones. Rodos, ji sugeba jam daryti tokį spaudimą, kad jis visiškai nustoja tikėti savimi, pradeda bijoti net savo šešėlio ir pasidaro priklausomas nuo kitų, knygos atveju, nuo Didžiosios Sesers, kuri atstovauja visą Sindikatą. Ligoniai yra įtikinti tuo, kad ji jiems padeda, kad jie be jos negali, o ji jais manipuliuoja lyg visiškai bedvasėmis marionetėmis, bedvasiais žmonėmis ji ir stengiasi juos paversti. Ir visgi, pradedant gilintis į personažus, jie visai neatrodė panašūs į bepročius, priešingai, buvo tokių dialogų, kad pagalvodavau, o velnias, protingai pastebėta ir pasakyta. Taip, vaizduojami personažai nėra paprasti, bet jūs man parodykit žmogų be jokių savotiškų kliurkų. Negalima ignoruoti to fakto, kad dabar „normalumo“ sąvoka yra gerokai platesnė, bet vis tik, esu tikra, kad visiems bent kartą yra kilusi mintis, o ką gi aplinkiniai pamanys ar aplankiusi baimė nepritapti. Na, o jeigu nėra, tai Jūs esate tas, iš kurio reiktų drąsos semtis. Tokios drąsos galima semtis ir iš Makmerfio - šis maištautojas tiesiog užkariavo mano širdį. Iš pažiūros agresyvus, įžūlus, savanaudis lošėjas, bet verčiant puslapius, vis labiau imi abejoti tuo savanaudiškumu ir įsitikini, kiek daug gali slėptis viename žmoguje, jis daugiasluoksnis.
Nors jau buvau mačiusi filmą (Jack Nicholson idealiai tiko Makmerfio vaidmeniui, rekomenduoju ir filmą pažiūrėti, nors jame visas pasakojimas perteikiamas ne Vado akimis, taip kad reikalai truputį pagadinami) ir žinojau istorijos pabaigą, tai skaitymo malonumo visiškai nesugadino. Ypač įstrigo tas šviesus epizodas, kuriame buvo pasakojama apie išvyką į jūrą. Skaitydama jį nuoširdžiai šypsojausi ir akimirkai pamiršau, kokia yra šios knygos realybė, tiek aš, tiek knygos personažai visiškai nuo jos atsijungė. Aš ir gyvenime vadovaujuosi tuo, jog kartais reikia paspausti pauzę ir visiškai atsijungti nuo kasdienybės. :) Paprastai citatų iš knygų nerenku ir nepersirašau, bet šįkart padariau išimtį, nes mano nuomonė, tai žodžiai, kuriuos reikia labai gerai įsidėmėti: „Žmogus turi juoktis iš to, kas jį skaudina - antraip praras pusiausvyrą, ir pasaulis pavers jį bepročiu“.
Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: be jokių dvejonių - tai yra labai stipri ir paveiki knyga, o Makmerfis gauna mano vieno mėgstamiausių literatūrinių personažų statusą.
Apie „Prestižą“ prieš trejetą metų rašė ir Rita, jos nuomonę rasit įrašuose apie knygą ir filmą.
Kalbėdama apie knygą iš karto užkabinsiu ir ekranizaciją, nes man asmeniškai, šie du kūriniai yra neatskiriami. Neatsikiriami dėl to, kad filmą pamačiau gerokai anksčiau, dar tada, kai apie knygą nė girdėjusi nebuvau. O filmą anksčiau visiems rekomenduodavau kaip įtemptą, stebinantį ir subūrusį puikų aktorių kolektyvą (teisingai, esu didelė Hugh Jackman ir Christian Bale gerbėja). Rekomenduoju ir dabar su sąlyga, kad nesate skaitę knygos, o jei ir esate, tai sugebate visiškai atsiriboti nuo jos, nes garsieji Nolanų broliai gana drąsiai pakoregavo siužetą rašydami filmo scenarijų. Mano nuomone, padarė jie tai visai veltui, nes štai pavyzdžiui, siužeto linija, nukelianti skaitytoją į dabartį, suteikia svorio pagrindiniam veiksmui ir neką mažiau įtraukia. Apskritai, jei jus erzina originalo ir ekranizacijų siužetų nesutapimai, kurių čia tiesiog apstu, labai siūlau padaryti tarp jų pertrauką, nes kitu atveju, oi, tik susinervinsit ir mėgautis nebegalėsit.
Pati iliuzionistų tarpusavio kova bandant įrodyti, kuris yra geresnis, ir yra pagrindinė šios istorijos siužeto linija, man atrodo gana absurdiška, bet visiškai suprantama. Du be galo ambicingi žmonės negali nė trumpam paminti savo savigarbos, nors abu supranta, kad ši kova įkalina juos abu, ji daro įtaką ir neduoda ramybės jų gyvenimams, aplinkiniams žmonėms ir net ateities kartoms. Visgi, rašytojo pasirinkimas vaizduoti įvykius iš skirtingų veikėjų perspektyvų, turiu pripažinti, yra gana genialus. Kai jau rodos buvau išsirinkusi savo favoritą, pažvelgiau į tuos pačius įvykius kito veikėjo akimis, ir viskas vėl apsivertė. Taip supranti, kad anei visiškų protagonistų, anei visiškų antagonistų čia nėra. Štai jums ir moralas, kad pyktis ir pavydas reikalauja labai daug energijos ir negali atnešti nieko gero, o bet kokioje situacijoje vieno kalto niekada nebūna. Niekada negali daryti objektyvių išvadų, neišklausęs kitos pusės, ar ne?
Žavinga čia yra tai, kad kūrinys yra panašus į magijos triukus, kuriuos
atlieka iliuzionistai. Jeigu žiūrovai žinotų, kaip atliekami triukai,
nebebūtų jokios magijos ir paslapties. Taip ir knygos pabaigoje
atskleidžiama paslaptis užveria bet kokį kelią tolesniam mėgavimuisi šia
istorija - jei matėt filmą, jūsų nebenustebins knyga ir atvirkščiai,
nes šio kūrinio stipriausioji dalis ir yra tas nežinojimas. Tiek
skaitant, tiek žiūrint reikia įsijausti ir leisti būti nešamam įvykių.
Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: TAIP, jeigu nesat girdėtę apie istorijos pabaigą, o jei ir esat, vis tiek paskaitykit (ar pažiūrėkit). Nėra tai literatūrinis šedevras, bet kaip laisvalaikio skaitinys, tikrai neblogas.
Vėlgi klausimą jums turiu. Ar čia Obuolio leidyklos vertėjai tokie vidutiniški, ar jų leidžiamų autorių rašymo stilius iš tiesų toks paprastas ir gana buitiškas? Ar čia tik vienkartinis sutapimas?
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 384, leidykla - "Tyto alba", išleista 2012 m.
Anotacija: „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ – antrasis žinomo poeto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donaldo Kajoko romanas. Jame atpažįstami naujausio poezijos rinkinio „Kurčiam asiliukui“ ir pirmojo romano „Kazašas“ motyvai ir intonacijos. Trisdešimtmetis programuotojas Gabrielius Aušautas, po brolio žūties nutaręs dvasios ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame ežero pakrantėje, atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, čia beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų. Kuriama unikali magiška erdvė, pro realybės plyšius spindi anapusybė, o greta realių veikėjų būriuojasi nesybės. Savarankišku veikiančiu asmeniu, ko gero, laikytinas ir verčiantis „sąmonę lengvai haliucionuoti“ ežeras. Kasdienybę netrunka sudrumsti paslaptingi įvykiai; riba, skirianti esybes nuo nesybių, pasirodo, nėra neperžengiama. Patekęs keisto gyvenimo sūkurin, Gabrielius mėgina įžvelgti labai paprastą, civilizacijos ir banalumo luobą nusipurčiusią prasmę.
Mano nuomonė: Bibliotekoje akis užkliuvo už gan neseniai išleistos lietuviškos fantastikos žanro knygos. Mėgstu fantastiką, o ir su Kajoko kūryba panorau susipažinti, nes neteko jo kūrinių skaityti.
Pirmasis pastebėjimas - romanas labai lengvai ir greitai skaitėsi. Intriga atsirado jau nuo pat pradžių, kai pagrindinis veikėjas atsiduria dvare, kuriame draudžiama naudoti telefoną, kompiuterį, žiūrėti televizorių ir reikia apskritai pamiršti visas technologijas. Taip tarsi nusikeliame laiku atgal, buvo įdomu, kaip modernių laikų žmogui seksis patekti į tokią aplinką. Sudomino paslaptingi personažai, ypač dvaro šeimininkė, dvaro gyventojai Juta ir Eliezaras. Jau iš pradžių juntama, kad kiekvienas veikėjas turi savo paslaptį ir norisi skaityti toliau, kad sužinotume, kokios jos visgi yra, norisi atidengti tą mistišką skraistę.
Ežero paslaptingumas taip pat intriguoja, įvairios aplink gyvenančios būtybės (autoriaus vadinamos nesybėmis) veda iš pusiausvyros pagrindinį veikėją ir buvo visai smagu tai skaityti. Nesybių pavadinimai taip pat juokingi ir tikrai kūrybiški. Keista buvo skaityti viso mistiškumo sąsają su Judo evangelija. Daugelį asociacijų buvo bandyta perteikti būtent per jos motyvus. Taip pat dalis veikėjų veiksmų yra grindžiami Judo personažo vaidmeniu.
Viskas būtų buvę labai gerai, jeigu ne pabaigoje prasidėjusi, mano nuomone, visiška fantasmagorija. Susidarė įspūdis, kad veikėjai tarsi išprotėjo ir pradėjo daryti visiškas nesąmones. Nesybės pradėtos aiškinti enciklopedijos stiliumi, bet taip, kad turbūt "neišgėręs nesuprasi". Skaičiau ir protas taip susijaukė, kad nieko nesupratau. Loginio pabaigos paaiškinimo man irgi pritrūko. Toks vaizdas, kad taip nuo pradžių kokybiškai vystyti įvykiai paėmė ir susijaukė kelių aprašomų detalių dėka. Sakysit fantastikai nereikia paaiškinimo? Mano mėgstamai - reikia. Mėgstu suvokti kitus pasaulius ir jų būtybes, o čia man būtent to suvokimo ir nebuvo. Gaila, nes jeigu ne pabaigos balaganas, knyga man būtų tikrai patikusi. Dabar vertinu 6/10.
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 295, leidykla - "Mintis", išleista 1984 m., originalus pavadinimas - Der Falsche Nero.
Anotacija: Žymaus vokiečių rašytojo romano veiksmas vyksta 80-81 mūsų eros metais. Romane vaizduojamas niekingas žmogus, negarbingu būdu siekiąs valdžios. Tai Terencijus, kuris savo išvaizda stebėtinai panašus į Neroną. Su dideliu psichologiniu meistriškumu autorius atskleidžia savo herojaus prieštaravimus tarp jo vidinio nepilnavertiškumo, skurdo ir maniakiško tikėjimo savo didybe. Puikavimasis, melas, nepaprastas žiaurumas bei nusikaltimai - būdai, kuriais šis despotiškas žmogiško akiplėšiškumo, barbariškumo ir tamsumo įsikūnijimas siekia įsigalėti.
Mano nuomonė: Dar viena istorinė knyga apie istorinę asmenybe, tiesa,ne tą tikrąjį Neroną, o jo "antrininką". Labai ne laiku ši knyga pateko man į rankas, nes po "Tyrų vilko" norisi lyginti jas tarpusavyje dėl žanro panašumo. Ir turbūt visuose aspektuose Iggulden kūrinys būtų pranašesnis už šį. O kodėl aš nusprendžiau paskaityti "Apsišaukėlį Neroną"? Šiek tiek pertvarkinėjau tėvų namų biblioteką ir pamačiau šią varganą, išplyšusiais lapais knygelę, pagailo man jos ir nusprendžiau susipažinti, kas ten rašoma (taip, kalbu apie knygą kaip apie žmogų :D ).
Rašymo stilius tikrai sunkus, daug politikos vingrybių, didžioji dalis kūrinio pateikta atpasakojimo stiliumi, dialogų labai mažai. Taip susidaro įspūdis, kad knyga "nėra gyva", o tarsi koks istorijos vadovėlis. Kalba sunki, bet nesupykčiau jei pati istorija būtų įdomi. Apsimetimas garsiu asmeniu man ne naujiena, esu sutikusi tokį siužeto vingį tiek filmuose, tiek knygose. Korumpuoti politikai taip pat nenustebino, jų tarpusavio sąjungos ir susipriešinimai yra vis dar realu ir šiuolaikiniame pasaulyje, o šis aspektas nebuvo itin gerai atskleistas.
Personažai visi panašūs, nelabai yra ką išskirti, tik perskaičius maždaug pusę knygos pradėjau skirti juos tarpusavyje, o iki tol jie buvo tarsi viena didelė neaiški charakterių masė. Manau, tam įtakos turėjo dialogų trūkumas, nes kai pasakojime minimi kokie keturi veikėjai, kurių charakteriai praktiškai vienodi, tai ir atskirti juos labai sunku. Be to, praktiškai visi personažai neišlaikė savo pozicijos, t.y. buvo silpni ir paveikiami, todėl manęs visai nesužavėjo.
Šiek tiek intrigos atsirado pabaigoje, kuri buvo aiški jau pirmuosiuose puslapiuose. Buvo paminėti senoviniai nusikaltėlių bausmės būdai, kurių man neteko girdėti. Bet apskritai, gailiuosi, kad skaičiau šį kūrinį, tikrai nevertas tiek laiko, nesudomino ir nieko per daug naujo neatskleidė. Vertinčiau 3/10.
Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 474, leidykla - "Tyto alba", išleista 2010 m., originalus pavadinimas - Wolf of the Plains.
Anotacija: Ši įtampos kupina istorija – apie didvyriškus nuotykius, apie berniuką, kuris buvo priverstas tapti vyru greičiau, nei pats to norėjo, apie žiaurius genties įstatymus, apie ištremtojo kartėlį ir didvyrio triumfą.
Temudžinas reiškia – „geležis“. Naujagimio chano sūnaus likimas jau nulemtas: karas, kraujas ir pergalės. Tačiau po tėvo mirties jaunasis Temudžinas praranda viską – net ir savo gentį. Ištremtas ir vienišas, atskirtas nuo genties jis klajoja atšiauriose Mongolijos stepėse.
Tačiau jo mintys didingos: atstumtas, medžiojamas tarsi užguitas šakalas, jis svajoja suvienyti savo tautą. Jis taps didžiu kariu. Jis grįš kaip nugalėtojas, ir visi nuolankiai jam paklus. Jis įgys naują vardą, prieš kurį drebės visas pasaulis. Jo vardas bus Čingischanas.
Mano nuomonė: Visad jaučiau simpatiją istorijoms apie žymius karžygius. Paauglystėj labai domino Aleksandras Makedonietis, šį kartą neatsispyriau Čingischano istorijai. Ir tikrai nenusivyliau.
Niekad neteko girdėti, kur gimė didysis mongolų vadas ir kaip jis iškilo iki vieno žinomiausių karžygių, todėl buvo labai įdomu tai sužinoti. Žinau, kad autorius pasitelkė ir savo fantazijos, bet man labai patiko, kad gale knygos yra pačio rašytojo pastebėjimai, ką jis pakeitė ar nepaminėjo kūrinyje. Perskaičius viską, buvo labai naudinga vėl permesti viską ir susidėlioti taškus. Patiko rašymo stilius, lengvas, bet intriguojantis.
Personažai, kaip ir būdinga to meto mongolams, labai tvirti, su stipriai išreikštomis to meto tradicinėmis pažiūromis, tikintys protėvių dvasiomis. Patiko, kad autorius paaiškino, kodėl egzistavo tam tikri papročiai, iš ko jie kildinami ir pan. Mongolų klajokliai man dabar asocijuojasi su stepių paukščiais, kurie sklando po tyrus ir laikas nuo laiko keičia savo vietą. Labai vaizdžiai pateikti tautų aprašymai, matyt dėl to suveikė vaizduotė :)
Kita vertus, knygoje nemažai žiaurumo, gan atvirų skerdynių ir pan. Bet manęs tai nestebino, tamsūs laikai, taip sakant :) Kūrinys tikrai patiko, vertinu 10/10 ir rekomenduoju istorijos mėgėjams, manau nenusivilsit.
Fone skamba: garso takelis iš filmo (ne ekranizacijos)
