Dorianas Grėjus (Dorian Gray) 2009 m.

Kadangi vis dar skaitau rusų literatūros klasiką, bet kažkaip pasiilgau rašymo šiame blog'e, taigi sugalvojau pažiūrėti kokią ekranizaciją ir pasidalinti savo įspūdžiais su Jumis :) Šiam kartui pasirinkau naujausią „Doriano Grėjaus portreto“ ekranizaciją, nes pakankamai neseniai skaičiau knygą, taigi bus galima šiek tiek ir palyginti faktus :)

Trumpas aprašymas: Jaunas, naivus, tačiau nepaprastai išvaizdus jaunuolis, vardu Dorianas Grėjus, atsikrausto į Viktorijos laikų Londoną, ką tik paveldėtą namą. Siekdamas įsilieti į aukštuomenės gyvenimą nesibaigiančiuose vakarėliuose, jis beveik akimirksniu patenka į patvirkusio lordo Henrio Votono įtaką.
Patrauklusis Dorianas greitai užkariauja Londoną – nėra tos moters, kuri atsispirtų jo žavesiui. Tačiau jo širdį slegia baisi paslaptis – už savo jaunystę ir grožį jis paaukojo sielą... Ir tik tuomet, kai jo gyvenime atsiras tikroji meilė, Dorianui iškils vienintelė dilema: ko vertas gyvenimas, jeigu negali numirti dėl tos, kurią myli?
Užburianti pavydo, meilės, neapykantos, nuodėmės studija – taip trumpai būtų galima apibūdinti naująją romano ekranizaciją, kine atgimstančią jau 20 kartą.

Treileris:

 

Mano nuomonė: Na, nusivyliau šia ekranizacija. (Perspėju, kad įsijautus galiu atskleisit keletą siužeto vingių ar faktų). Nuo pat pirmų filmo akimirkų matome ryškų neatitikimą - Dorianas pats atsikrato lavono. Na, gerai, pagalvojam, kad tai tik vienas neatitikimas ir žiūrim toliau, t.y. grįžtam į pradžią, nuo ko viskas prasidėjo. Praleidau pro akis ir tai, kad aktorius, vadinantis Dorianą, yra tamsiaplaukis (knygoje, berods blondinas). Toliau siužetas lyg ir nelabai krypta nuo knygos, bet vėlgi, tas režisierių išmįslas dėl labai jau gyvo portreto manęs nesužavėjo. Rašytojo žodžiai - pūvanti siela- buvo suprasti tiesiogiai... Dar man labai nepatiko, kad Doriano nuodėmės buvo pateiktos taip atvirai... Šiam filmui aš drąsiai dėčiau n-18 cenzą, nes kad ir nebuvo labai tiesiogiai rodomos nuogybės, bet užuominos labai aiškios. Išties gaila dėl to, juk knygoje viskas buvo pateikta daaaug subtiliau. Na, gal viskas būtų buvę ir pusė velnio, bet pamačiusi vieną personažą vos nenugriuvau nuo kėdės... Khem khem, Henrio Votono dukra? Kas čia per velnias? Jis juk vaikų neturėjo, o čia vat sumanė filmo kūrėjai naują personažą ir dar atseit į gyvenimo galą Dorianas lyg ir tikrą meilę pradėjo justi? Nesąmonė... Didžiulis neatitikimas, dėl jo labiausiai pykstu... Tiek apie siužetą. Gal reikėtų tarti keletą žodelių ir apie aktorius. Pagrindinį vaidmenį atliko Ben Barnes (Princas Kaspijanas iš „Narnijos Kronikų)“ ir mano nuomone, jam Doriano personažas buvo per sunkus. Kai reikėjo vaidinti dar visai naivų Dorianą, tai jo vaidyba mane tikrai įtikino. Bet po to nelabai, pritrūko to Dorianiško šarmo, visgi sielą išmainiusio į jaunystę žmogaus asmenybė turi turėti kažką intriguojančio. Gal jis šiek tiek per jaunas tam vaidmeniui, gal patirties mažoka, bet nelipo jis jau man nuo filmo vidurio, tiesiog per silpnai išreikštas personažas, mano nuomone. Bet štai Henrį vaidinęs Colin Firth (iš „Karaliaus kalbos“) man patiko. Kažkaip jau ne vieną filmą mačiau su juo ir dar niekur jis manęs nenuvylė. Tiek lordo išvaizdą, tiek būdą sugebėjo perteikti netgi labai gerai. Trunka filmas šiek tiek mažiau negu 2 valandas, bet jau po valandos buvo nebe taip įdomu ir netgi norėjosi, kad greičiau baigtųsi. Neprikaustė kažkaip. Garso takelis pakankamai neblogas, bet neįsimintinas. Viską vertinčiau 7/10 .

Ar rekomenduočiau? Jeigu Jūsų neerzina visokios filmo kūrėjų prikurtos pievos, galit bandyt žiūrėt. Bet tai tikrai nėra kažkoks tai įspūdingas filmas, džiaugiuosi, kad tada, kai jis pasirodė, nėjau į kiną, būčiau tikrai galėjusis išleistų pinigų.

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)