Pai Kit Fai „Sugulovės duktė“

Leidau sau padaryti pertraukėlę ir pailsėti nuo rimtos literatūros, bet tai jokiu būdu nereškia, jog mečiau „Karą ir taiką“ į šalį. Ateis ir jos eilė :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 510, leidykla -  „Alma littera“, originalus pavadinimas - Concubine's Daughter, išleista 2011 m.

Anotacija: 1906 m. Pietų Kinijoje mergaitė, vardu Li Sija – Gražioji.  Ji – seno ūkininko ir jo jaunos sugulovės dukrelė.  Motina, kuri, beje, buvo išsilavinusi moteris, miršta, o mergaitė taip pat pasmerkiama tapti sugulove. Tačiau Li Sijai toks gyvenimas atgrasus, ji svajoja būti išsilavinusi, išmokti skaityti ir rašyti – kaip ir jos motina. Tad sumani mergaitė pergudrauja tėvą ir pabėga su anglų jūrų kapitonu. Taip Li atsiveria kelias į svajonės išsipildymą, tačiau galutinę šio tikslo pergalę pasiekti lemta tik jos dukteriai Siu Sing – Žvaigždelei, kuri Antrojo pasaulinio karo išvakarėse iš tolimų kalnų atkeliauja į Honkongą.

Pai Kit Fai „Sugulovės duktė“ – tai aistringas ir drąsus romanas apie dvidešimto amžiaus pradžios Kiniją, parašytas „Geišos išpažinties" stiliumi.

Apie autorių: Australų rašytojas Pai Kit Fai, kurio tikrasis vardas Geoff Pike, gimė 1929 Anglijoje. Nuo trejų metų jau domėjosi daile ir rašymu. Jaunystėje daug laiko praleido jūroje. Kurį laiką tarnavęs anglų kariuomenėje, galiausiai apsistojo Australijoje kaip imigrantas, kur ėmėsi iliustratoriaus ir karikatūristo darbo. Dirbdamas Pai Kit Fai vykdė ir daugybę tarptautinių projektų Azijoje,  Hong Konge, už kuriuos pelnė prestižinių apdovanojimų. 1973 metais Pai Kit Fai visiškai atsidėjo kūrybai – tuomet gimė pirmoji romanų trilogija, paremta jaunystės nuotykiais ir patirtimi. 

Kurdamas romaną „Sugulovės duktė“ rašytojas rėmėsi Kinijos istorija ir asmeniniu pažinimu bei išgyvenimais, kuriuos įgijo kurį laiką gyvendamas Azijoje.

Tikrai akį traukiantis viršelis

Mano nuomonė: Labai nepatiko anotacijoje pasirodęs apibūdinimas, jog ši knyga parašyta „Geišos išpažinties“ stiliumi. Kam tos klišės? Ir išvis, jeigu jau romanas susijęs su Kinija ir jos kultūra, tai jau iškart „Geišos išpažinties“ stilius? Skaičiau aš „Geišos išpažintį“, bet panašumų tarp šių knygų neįžvelgiau, išskyrus tai, kad veiksmas vyksta Kinijoje ir pagrindinė veikėja moteris. Nemėgstu lyginti skirtingų autorių knygų, bet šis aprašymas tarsi verčia tai padaryti. O juk kiekvienas autorius turėtų būti unikalus. Viršelis taip pat nesužavėjo, nepatinka man kai ant knygų puikuojasi žmonių veidai, išskyrus jeigu ta knyga biografijos tipo. Taip, visi žinome, jog šiuolaikinė visuomenė priprato, kad viskas būtų ne tik kad patiekta ant lėkštutės, sukramtyta, bet ir į burną įdėta. Taip ir su knygomis. Duokit per galvą, bet mano supratimu, knyga turi lavinti skaitytojo fantaziją, o ne ją smukdyti. O ką daro ant viršelių esantys veidai? Jie net skaitytojui nenorint peršasi į galvą ir skaitant būna sutapatinami su veikėju. O jeigu ant viršelio būna knygos ekranizacijos aktorius, tai tik jį ir įsivaizduoji kaip veikėją, ir galva nedirba taip, kaip turėtų. Taip ir norisi paklausti, kam tada autoriai stengiasi, aprašinėja kiekvieno veikėjo išvaizdą, jeigu ant viršelio yra patiekiamas žmogus, kuris net ir nenorint įlenda  tau į galvą, nes juk knygą skaitydamas, viršelį matai dažnai.

Knyga parašyta lengvu, rytietišku stiliumi (ne „Geišos išpažinties“!). Romane yra trys siužetinės linijos. Pirmoji, pati trumpiausia, atstoja kūrinio įžangą, joje mes supažindinami su turtingo to meto ūkininko šeima, parodoma, kokios vyraudavo tradicijos - ne viena žmona, laukiami sūnūs, o dukterys žudomos, atskleidžiamas požiūris į moterį. Toliau pasakotojas supažindina mus su naująja ūkininko sugulove, turinčia lotoso pėdas (tarp kitko, tai labai baisus dalykas, senais laikais būdavęs kinams grožio etalonu ir garbės reikalu turėti žmoną/sugulovę, su lotoso pėdomis,  plačiau apie jas čia ), bet išsilavinusia mergina. Antroji siužetinė linija sukasi apie šios sugulovės dukters gyvenimą nuo mažų dienų, kuris, žinoma, nebuvo rožėmis klotas. Kartu su Li Sija žengiame pirmuosius žingsnius išsilavinimo link, sutinkame nemažai skirtingų veikėjų, tiek teigiamų, tiek neigiamų. Deja, nuo maždaug knygos vidurio, veiksmas pasidarė labai jau nuspėjamas, dingo intriga. Pasiekus trečiąją siužetinę liniją, kai susipažįstame su Li Sijos dukra Siu Sing intriga vėl grįžta, grįžta ir noras skaityti toliau, sekti įvykius, patiko Siu Sing pokalbiai su mokytoju. Bet šiek tiek paskaičius ir vėl viskas pradeda per anksti aiškėti ir likus gal kokiems 150 puslapių iki pabaigos, nujauti, kuo viskas baigsis. Ir tikrai, pabaiga buvo būtent tokia, kokią ir nuspėjau. O, gaila. Nepavyko vis dėlto autoriui išlaikyti to tikro susidomėjimo, net ir finalinės kovos tarp Raudonojo Lotoso ir jos priešo baigtis buvo aiški dar prieš jai prasidedant. 

Nenoriu daugiau atskleisti siužeto, bet galiu rekomenduoti šią knygą kaip paprastą laisvalaikio romaną. Norint pailsėti, pasinerti į tolimus kraštus, susipažinti su Kinijos kultūra, pažvelgti į jų požiūrį ir tradicijas giliau, ši knyga tam puikiai tinka. Gražiai, vaizdingai parašyta, vertimas į lietuvių kalbą netgi labai neblogas. Mano vertinimu, galėčiau šiai knygai skirti 8 balus iš 10. Antrą kartą tikrai neskaitysiu, bet ir nesigailiu sugaišto laiko. Kūrinys patiko, bet nesužavėjo.

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)