Sveiki!
Štai ir aš, grįžusi po ilgų atostogų ir pagaliau perskaičiusi didįjį savo šios vasaros kūrinį.
Apie Aną Kareniną jau rašė Lietaus dukra. Tačiau aš pasistengsiu nesikartoti ir pristatyti Jums savo įžvalgas.
Visų pirma, kai šią vasarą nusprendžiau, kad skaitysiu tik klasiką, kažkodėl ėmiau ir pradėjau būtent Aną Kareniną. Norėjau pagaliau sužinoti, kas tai per kūrinys, o dviejų tomų knygos išvis turbūt nesu skaičiusi. Kadangi turėjau nuosavas knygas (senas, 1958 metų), tai ir čiupau.
Įdomu tai, kad šis kūrinys pirmą kartą išleistas periodiniame leidinyje Ruskii Vestnik. Jį leido ten dvejus metus.
Prisipažinsiu, maniau, kad man bus nuobodu. Visgi tie stereotipai, kad senos knygos yra ne itin įdomios, daro savo.. Nors jau pakankamai nemažai kartų esu susipažinusi su senų rašytojų knygomis, vis tiek negaliu atsikratyti šio jausmo.. Ir ką gi, pradėjusi skaityti Kareniną, maloniai nustebau :) Man visiškai nebuvo nuobodu, nebuvo ilgiausių aprašymų, kurie mane taip nervina, skyriai trumpučiai.. Labai lengvai skaitėsi. Džiugu, kad visos knygos metu išlaikyta lengva įtampa. Todėl ir įdomu skaityti, nes vis norisi sužinoti kas bus toliau. Tiesa, šiek tiek vargino tie rusiški vardai, kadangi vienas žmogus vadinamas kokiais penkiais skirtingais pavadinimais :D Buvo sunkoka susigaudyti iš pradžių, bet paskui pripratau.
Jau nuo pat pradžių išsiskyrė keli ryškūs personažai: tai Vronskis, Levinas ir pati Ana. Visų jų paveikslai keitėsi keliaujant knygoje toliau. Asmeniškai man atrodo, kad Levino personažas buvo pastoviausias (nors jo mintyse ir buvo chaosas) - jis man labiausiai ir patiko. O jei apie pačią Aną - bent jau antroje dalyje jaučiau jai gailestį. Žinoma, kaip Lietaus dukra sakė, tai buvo kiek savanaudiška meilė, tačiau visgi moteris kentėjo. Ir viską nusprendė užbaigti savaip.
Buvo ir dalykų, kurie man nepatiko. Visų pirma - politika. Kai kur ištisi skyriai buvo sudaryti vien iš pasikalbėjimų politine tematika. Tokius norėjosi kuo greičiau praversti, nes buvo labai neįdomu. Tačiau aš viską sąžiningai perskaičiau, nieko nepraleidau. Taip pat antrojo tomo paskutinė dalis.. Viskas galėjo užsibaigti ir be jos. Tokią dalį aiškinu sau tik tuo, kad Tolstojus norėjo užbaigti Levino ieškojimus ir nepalikti skaitytojo nežinioje (nors aš mielai būčiau joje likusi).
O dabar - rekomendacija. Be galo rekomenduoju, tai iš tiesų gera knyga! Manau, kad nebus labai didelė kankynė, jei ją skaitysite.
Jūsų
Paulina
0 komentarai:
Rašyti komentarą