Fiodoras Dostojevskis "Nusikaltimas ir bausmė"

Va su šita knyga, tai aš žiauriai prasimečiau. Kodėl? Nes iš pradžių labai naiviai tikėjausi, kad perskaitysiu pilną versiją, bus labai įdomu ir panašiai, bet, kai keturis kartus prieš miegą atsivertusi knygą ir perskaičiusi ~2 puslapius, užmigdavau, supratau, kad nieko gero čia nebus. O perskaityti tai reikėjo, mat supratau ir tai, kad sėdėti literatūros pamokose neperskaičius knygos, kurią nagrinėjam, baisiai nesmagu. Tada susidūriau su baisia problema - nė vienoje bibliotekoje neberadau sutrumpintos versijos, nes gi bene visiems vienuoliktokams reikia tuo pačiu metu tos pačios knygos. Galiausiai teko imtis kraštutinių priemonių, t.y. ją nusipirkti (jei kam reikia, galiu parduoti!), bet ir tai ne pirmam knygyne radau. Taigi kad ir kaip būtų, pristatysiu jums knygą, kurios net pilnos versijos įveikti nesugebėjau..

mano patirties iliustracija

Fiodoras Dostojevskis "Nusikaltimas ir bausmė"

Apie autorių: iš tiesų, retas, kuris nėra girdėjęs Dostojevskio pavardės, netgi pats Kamiu sakė, kad nėra didesnio rašytojo už Dostojevskį. Taigi gimė jis 1821 metais karo chirurgo šeimoje, baigė karo inžinerijos mokyklą Peterburge, vėliau atsidėjo literatūrai, o 1849 - 1859m praleido katorgoje ir tremtyje Sibire. Buvo du kartus vedęs ir su antrąja žmona susilaukė keturių vaikų. 1868m parašytas "Idiotas" atnešė pasaulinę šlovę. Dostojevskiui svarbiausia "suvokti, kas yra žmogus ir gyvenimas", taigi jo kūrybai būdingas filosofiškumas. Apskritai, tai jis sakė, kad "žmogus yra paslaptis". Nepaisant rašytojo talento, jis buvo ligotas, labai nervingas ir epilepsijos kankinamas (nuo jos ir mirė 1881 metais). Bendraudamas su žmonėmis - tiesus, teisingas, drąsus ir kartais nepagarbus, bet visgi, savo tikslo siekė nenuilstamai. Beje, ar žinojot, kad jis irgi Lietuvoje lankėsi ir turi lietuviško kraujo?   

Apie knygą: šis šešių dalių realistinis ir psichologinis romanas pasakoja apie jauną studentą Raskolnikovą (būna jums taip, kad maišot Raskolnikovo vardą su Rastinjako? Nes aš tai visad pagalvoju, ar tikrai gerai pasakiau). Jis, kęsdamas didelį nepriteklių, ryžtasi nužudyti ir apvogti baisiąją palūkininkę, tačiau tai padaręs neberanda sau ramybės ("jis pamanė, kad iš proto išeis"), visaip kaip kankinasi, suserga, o ir vogtais pinigais nepasinaudoja - užkasa juos po akmeniu, net nepažiūrėjęs, ką prigriebti spėjo. Į visą šitą reikalą įsipaišo ir jo sesuo, kuri nori tekėti už turtingojo Lužino, kad padėtų broliui (tam jis baisiai prieštarauja, žinoma), Sonia, kuri padeda išlaikyti šeimą, dirbdama prostitute, gerasis draugas Razumichinas, įžvalgusis detektyvas Porfirijus, na, ir dar keletas veikėjų. Trumpai tariant, Dostojevskis nagrinėja žmogaus psichologiją, kuomet iš pradžių veikia šaltas ir racionalus protas, o paskui - jausmai ir širdis. 

Mano nuomonė: štai aš ir galvoju dabar, turiu teisę ar neturiu teisės teisti tooookį garsų romaną, bet visgi..nepatiko jis man. Galbūt pagrindinė to priežastis ta, kad turėjau jį skaityti labai priverstinai ir laiko per daugiausiai neturėjau. Visgi, skaitydama sutrumpintą variantą išvengiau daugybės smulkių aprašymų, kas daro kūrinį visai pakenčiamu, bet aš vis galvoju, kodėl jis man nepatiko..Jis mane erzino! Ta prasme, Raskolnikovas erzino tuo savo prieštaringumu ir vidiniais konfliktais, kai vieną akimirką sako vieną, o paskui persigalvoja ir pradeda visai iš kitos pozicijos kalbėt. Arba tas "prisipažinsiu - neprisipažinsiu" reikalas. Nors iš kitos pusės (ei ei, aš net sau pastoviai prieštarauju..), jei knyga sukelia emocijas, tai parodo, kad knyga gera ir aš net nedrįstu tam prieštarauti, iš jos tikrai galima daug ko iškapstyti apie žmogų, tik reikia labai giliai įlįsti. Tarkim, Raskolnikovas pas Sonią nueiną ne tik dėl to, kad daugiau nebeturi pas ką, bet dėl to, kad jis žino, jog ji negalės jo smerkti, mat juk ir ji pati ne šventoji. Aaaa..galiausiai pati pasimečiau, ką man ta knyga reiškia, bet užtat žinau dalyką, kuris man joje tikrai patiko - tai Raskolnikovo filosofija apie "paprastuosius" ir "nepaprastuosius" žmones, ta prasme, ji buvo tikrai įdomi, o ne tai, kad jai pritariu. Prižadėčiau dabar, kad niekada nepasiliksiu skaityti knygos tada, kai jau mokykloje apie ją kalbėsim, nes tai viską sugadina, bet kadangi manęs laukia "Altorių šešėly", tai gal geriau nesibarstysiu tuščiais pažadais. 

Ar rekomenduočiau perskaityti kitiems: nagi taip, nes tai sumautai garsus kūrinys, kurį turėtų perskaityti kiekvienas išsilavinęs žmogus. 

Ineta