Gylys (Ovod) 1980 m.

Dar kartelį su Velykom :) apsireiškiu dabar, nes ryt paskutinė atostogų diena, o aš kaip visada per visas atostogas tingėjau paruošti 2 projektus.... Vis atidėliojau, nes norėjau pailsėti, o štai dabar bus paskutinės minutės darbai ;D na, bent tas gerai, jog ne antradieniui reikia. Bet vis tiek gėdinu save dėl tokios tinginystės. Na, pagaliau prikalbinau tėtį pažiūrėti su manimi šį filmą ir pavertėjauti. Dar viena mano gėda - rusų kalbą mokiausi, bet beveik nieko nekertu... O gaila, nes yra tikrai gerų filmų, kuriuos norėčiau pažiūrėti.

Trumpas aprašymas: Istorija apie jauno, naivaus, išlepinto, giliai tikinčio vaikino Artūro pasikeitimą į ateistą, nepatiklų, aštrialiežuvį, gyvenimo vėtytą ir mėtytą Gylį. Pirmoji meilė, tikėjimas į Dievą, svajonės, kova už Italijos laisvę, išdavystė, šmeižtas, pažeminimas, pakilimas, noras kovoti už mylimą šalį. Voynich romano ''Gylys'' antroji ekranizacija (pirmoji pastatyta 1956 m.). 

Mano nuomonė: Filmą sudaro 3 dalys - ''Atmintis'', ''Džema'' ir ''Tėvas ir sūnus''. Nekomentuosiu kiekvienos atskirai, visgi jos juk ir sudaro vieną filmą. Visos 3 dalys trunka apie 3 su puse valandos. Žiūrėjau su pertraukėlėmis, nes prašyti žmogaus, kad išverstų vienu kartu tokios apimties filmą, būtų žiauroka. Greičiausiai praėjo pirma ir trečia dalys, o antroji atrodė šiek tiek ilgesnė - gal dėl kai kurių politinių scenų. Siužetas visiškai atitinka knygą, nesugebėjau įžvelgti neatitikimų, tiesiog tobulai parinkti epizodai - patys svarbiausi, reikšmingiausi. Kostiumai ir aplinka taip pat labai derėjo. Manau, kad režisierius Nikolajus Maščenko tikrai gerai padirbėjo. Aktoriai parinkti taip pat stulbinančiai gerai - vien ko vertas pagrindinis Gylio vaidmens atlikėjas Andrejus Charitonovas. Kai filmavosi šiame filme, jam buvo tik 20 metų, bet po perkūnais, kaip jis nesveikai gerai įsijautė į personažą. Kitokio Gylio/Artūro aš turbūt ir neįsivaizduočiau. Suprantu, kad jaunąjį Artūrą jam neturėjo būti sunku vaidinti, bet kaip perteikti tokią gyvenimo palaužtą asmenybę, kaip Gylį, kai pats viso to nepatyrei? Nežinau kaip kitiems, bet man atrodo, kad tai labai sunku ir už įtikinamą vaidybą dedu didelį pliusą. Taip pat drįsčiau sakyti, kad Sergėjus Bondarčukas (vaidinęs kardinolą Montanelį) tobulai atliko savo vaidmenį. Net nesuabejojau, o ypač trečiojoje dalyje, pabaigoje ,šiems dviem aktoriams teko sunki užduotis - suvaidinti tiek jausmų- ir jiems pavyko. O jau garso takelis - nemirtinga klasika! Dar dabar skamba ausyse, tai - Mocarto Requiem Lacrimosa. Didingas kūrinys, paliečia jausmus, sustiprina įspūdžius. Nelaikau savęs gera kino kritike, galbūt kartais dėl savo jausmų per gerai vertinu filmą, bet šis tikrai mane sužavėjo. Užsiminiau apie jausmus - taip mane aplanko jausmų maišatis, bet aš tikrai retai verkiu per filmus. Ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti filmus, kurie pravirkdė - tai visiems žinomas Titanikas, Australija, Užrašų knygutė. Prie šių, mano širdį suvirpinusių filmų, prisideda ir šis. Blioviau skaitydama knygą, negalėjau sulaikyti ašarų ir žiūrėdama filmą. Gal per daug įsijaučiau? Galbūt, bet gal tai ir režisieriaus talentas perteikti knygos atmosferą? Yra žmonių, kuriems labai patiko šis filmas, yra ir tokių, kurie mano, kad tai tik eilinė drama. Mano rekomendacija - jeigu kertat rusų kalbą, pasižiūrėkit ir patys įvertinkit. Žinoma, jei nekertat, bet labai norit pamatyti, galit pasiieškoti žmogaus, kuris galėtų pavertėjauti - iš vyresniosios kartos beveik visi rusiškai moka. Aišku, galbūt ir mažiau suprasit, bet vis šis tas. Visai smagu būtų, jeigu kuri nors televizija parodytų jį, bet kažkodėl labai abejoju... Vertinu neabejotinai 10. O aš galbūt ateityje bandysiu jį pažiūrėti dar kartą (jau be vertėjo) - taip bandydama šiek tiek patobulinti savo rusų kalbos žinias. 

P.S. Atsiprašau, jeigu netiksliai parašiau rusiškas pavardes.

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)