Atsimenat, prieš bene du mėnesius pasakojau apie Onorė de Balzako romaną "Tėvas Gorijo" ir sakiau, kad turiu dar vieną idėją įrašui? Taigi, rodos, ir jam išaušo rytas..vasariškas rytas.
Savo bendraamžiui būtinai pasiūlyčiau perskaityti O. de Balzako "Tėvas Gorijo"
„Tėvas Gorijo“ - tai vienas iš garsiausių prancūzų rašytojo Onorė de Balzako, kūrusio XIXa., kūrinių. Romanas priklauso realizmo literatūros srovei ir, nors buvo padaršytas daugiau nei prieš šimtą metų (1834m.), yra vis dar skaitomas, o jame aprašomos temos - aktualios ir šiuolaikinei visuomenei.
Turbūt pagrindinė priežastis, kodėl „Tėvą Gorijo“ siūlyčiau perskaityti savo bendraamžiui - plačiai aprašomi tėvų ir vaikų santykiai. Dažnai iš septyniolikmečių (aut. pas. taaaaip, tada dar septyniolikos buvau :D) tenka išgirsti nusiskundimų ir priekaištų, skirtų savo tėvams: jie nenuperka to, ko jiems „labai“ reikia, jie neleidžia jiems daryto to, ko tik užsigeidžia. Kartais paaugliai mano, kad taip tėvai parodo, jog jais nesirūpina ar net nemyli, tačiau jie nesupranta, kad yra visai priešingai. Šitaip elgdamiesi tėvai auklėja savo atžalas ir ruošia juos tolimesniam gyvenimui. Man Onorė de Balzako romanas padėjo suprasti, kokių pasekmių gali turėti vaikų lepinimas ir kokią didelę reikšmę turi tėvų auklėjimas. Tėvas Gorijo be galo mylėjo savo dukteris, nuo mažens joms viską pirkdavo ir patenkindavo kiekvieną jų materialią užgaidą, bet kokias dukteris jis užaugino? Abiems vėliau rūpėjo tik pinigai ir padėtis visuomenėje. Kol tėvas turėjo pinigų, galėjo jas paremti, dukterys jį mylėjo ir elgėsi kaip su garbingu žmogumi, tačiau vos tik jie neteko savo turto, iš karto nusisuko nuo tėvo: „Citrina išsunkta visa ir dukterys jo žievę išmetė į gatvę“. Taigi aš manau, kad šis kūrinys galėtų padėti vaikams geriau suprasti savo tėvus ir kad žymiai svarbesni yra ne materialūs, o dvasiniai dalykai, puoselėjamos vertybės.
Antroji priežastis, kodėl be jokių abejonių rekomenduočiau perskaityti „Tėvą Gorijo“, tai jauno žmogaus kelio į aukštuomenę tema, Kūrinys puikiai padeda suprasti, kad norint patekti į aukštuomenę, reikia imtis tokių priemonių, kurios peržengia padorumo ribas. Pavyzdžiui, iš provincijos atvykęs Rastinjakas iš pradžių galvoja į aukštuomenę pakliūti doru darbu, tačiau greitai supranta, kad tai vargiai įmanoma ir imasi kitokių priemonių. Jis kreipiasi į savo pusseserę de Bosean, kuri priklauso aukštuomenei ir duoda kelis patarimus, pavyzdžiui: „Kirskite be pasigailėjimo, ir jūsų bijos“, „Tačiau jei pajustumėte tikrą jausmą, slėpkite jį kaip brangiausią lobį (...)“. Visuomenė, į kurią nori patekti Rastinjakas - amorali. Labai panaši yra ir dabartinė popkultūra. Jaunimas žavisi blizgančiais žvaigždžių gyvenimais iš bulvarinių leidinių, nors tai yra tik iliuzija. (aut. past. šioje vietoje išvadinio sakinio trūksta).
Gaila, kad dažnas mano amžiaus mokinys vengia skaityti privalomos literatūros kūrinius, nes daugelis iš jų išties gali sudominti jauną žmogų (aut. past. šitas sakinys yra išvis kažkoks neaiškus, bandžiau taisyt, nes antai rašiny ten buvo logikos klaida). „Tėvas Gorijo“, be abejo, yra vertas dėmesio ir naudingas romanas. Jis yra vertingas ne tik dėl nagrinėjamų problemų, kurios būdingos ir XIXa. (aut. past. ???), bet ir patrauklus plačiai aprašoma tų laikų visuomenės santvarka, įdomiais personažas bei lengvai suprantama buitine kalba. 260 puslapių knygą galima įveikti nors ir per vieną dieną, tačiau ji gali būti naudinga ir auklėjant vaikus ar stengiantis nepaklysti gyvenimo kelyje.
Ir viskas, su "Tėvu Gorijo" visus reikalus baigiau, daugiau nė cypt.
Turbūt pagrindinė priežastis, kodėl „Tėvą Gorijo“ siūlyčiau perskaityti savo bendraamžiui - plačiai aprašomi tėvų ir vaikų santykiai. Dažnai iš septyniolikmečių (aut. pas. taaaaip, tada dar septyniolikos buvau :D) tenka išgirsti nusiskundimų ir priekaištų, skirtų savo tėvams: jie nenuperka to, ko jiems „labai“ reikia, jie neleidžia jiems daryto to, ko tik užsigeidžia. Kartais paaugliai mano, kad taip tėvai parodo, jog jais nesirūpina ar net nemyli, tačiau jie nesupranta, kad yra visai priešingai. Šitaip elgdamiesi tėvai auklėja savo atžalas ir ruošia juos tolimesniam gyvenimui. Man Onorė de Balzako romanas padėjo suprasti, kokių pasekmių gali turėti vaikų lepinimas ir kokią didelę reikšmę turi tėvų auklėjimas. Tėvas Gorijo be galo mylėjo savo dukteris, nuo mažens joms viską pirkdavo ir patenkindavo kiekvieną jų materialią užgaidą, bet kokias dukteris jis užaugino? Abiems vėliau rūpėjo tik pinigai ir padėtis visuomenėje. Kol tėvas turėjo pinigų, galėjo jas paremti, dukterys jį mylėjo ir elgėsi kaip su garbingu žmogumi, tačiau vos tik jie neteko savo turto, iš karto nusisuko nuo tėvo: „Citrina išsunkta visa ir dukterys jo žievę išmetė į gatvę“. Taigi aš manau, kad šis kūrinys galėtų padėti vaikams geriau suprasti savo tėvus ir kad žymiai svarbesni yra ne materialūs, o dvasiniai dalykai, puoselėjamos vertybės.
Antroji priežastis, kodėl be jokių abejonių rekomenduočiau perskaityti „Tėvą Gorijo“, tai jauno žmogaus kelio į aukštuomenę tema, Kūrinys puikiai padeda suprasti, kad norint patekti į aukštuomenę, reikia imtis tokių priemonių, kurios peržengia padorumo ribas. Pavyzdžiui, iš provincijos atvykęs Rastinjakas iš pradžių galvoja į aukštuomenę pakliūti doru darbu, tačiau greitai supranta, kad tai vargiai įmanoma ir imasi kitokių priemonių. Jis kreipiasi į savo pusseserę de Bosean, kuri priklauso aukštuomenei ir duoda kelis patarimus, pavyzdžiui: „Kirskite be pasigailėjimo, ir jūsų bijos“, „Tačiau jei pajustumėte tikrą jausmą, slėpkite jį kaip brangiausią lobį (...)“. Visuomenė, į kurią nori patekti Rastinjakas - amorali. Labai panaši yra ir dabartinė popkultūra. Jaunimas žavisi blizgančiais žvaigždžių gyvenimais iš bulvarinių leidinių, nors tai yra tik iliuzija. (aut. past. šioje vietoje išvadinio sakinio trūksta).
Gaila, kad dažnas mano amžiaus mokinys vengia skaityti privalomos literatūros kūrinius, nes daugelis iš jų išties gali sudominti jauną žmogų (aut. past. šitas sakinys yra išvis kažkoks neaiškus, bandžiau taisyt, nes antai rašiny ten buvo logikos klaida). „Tėvas Gorijo“, be abejo, yra vertas dėmesio ir naudingas romanas. Jis yra vertingas ne tik dėl nagrinėjamų problemų, kurios būdingos ir XIXa. (aut. past. ???), bet ir patrauklus plačiai aprašoma tų laikų visuomenės santvarka, įdomiais personažas bei lengvai suprantama buitine kalba. 260 puslapių knygą galima įveikti nors ir per vieną dieną, tačiau ji gali būti naudinga ir auklėjant vaikus ar stengiantis nepaklysti gyvenimo kelyje.
Ir viskas, su "Tėvu Gorijo" visus reikalus baigiau, daugiau nė cypt.
Ineta
Dabar vaikai googlins ir ras tai :D
AtsakytiPanaikintiNepasakyčiau, kad man labai patiko (labai įsijaučiu skaitydama ir vietomis nuoširdžiai piktinausi veikėjų elgesiu bei Gorijo naivumu), bet knygos vertę suprantu ir pripažįstu, primygtinai siūlau perskaityti visiems!
AtsakytiPanaikintichi chi
AtsakytiPanaikinti