Reşat Nuri Güntekin „Čiauškutė“

Kaip džiugu, kai tokie geri orai, galima gryname ore skaityti :) Ką aš šiandien ir padariau, o kadangi nesinorėjo eiti į vidų, tai ir užbaigiau šią knygą :)

Aprašoma knyga: puslapių skaičius - 487, leidykla - „Valstybinė grožinės literatūros leidykla“, originalus pavadinimas - Çalıkuşu, išleista 1960 m.

Anotacija: „Čiauškutė“ – skaitomiausias, į daugelį kalbų išverstas žymaus turkų rašytojo Rešato Nurio Giuntekino romanas. Jo veikėja – kilmingos Stambulo šeimos atstovė Feridė, pravarde Čalykušu, arba Čiauškutė, dėl nelaimingos meilės pabėga iš namų ir mokytojaudama atokiuose Turkijos azijinės dalies – Anatolijos – kaimuose ir miesteliuose patiria įvairiausių nuotykių. Feridės idealizmas, tyrumas, prancūzų pensione gerai išauklėtos mergaitės manieros, iš pradžių jai labai trukdo, bet ilgainiui pelno aplinkinių pagarbą, kuri jai teikia pasitikėjimo savimi. Romanas užima išskirtinę vietą turkų literatūroje ne tik dėl spalvingų charakterių ir skaitytojų pamiltos herojės, bet ir dėl to, kad parodo XX a. pradžios Turkijos visuomenės europėjimo procesus ir yra naujosios turkų literatūros pavyzdys.

Mano nuomonė: Štai ir dar vienas kūrinys, kurio centre - meilė. Tik ši meilė skiriasi nuo tos, kurią sutikau prieš tai skaitytoje knygoje, ji ne tokia romantiška ir saldi, čia pasiteisina posakis - nuo neapykantos iki meilės tik vienas žingsnis. Galbūt tokią meilę sutikti net ir smagiau, siužetas nėra nuspėjamas. Autorius tikrai talentingai sugebėjo įsijausti į merginos personažą, visgi daugiausiai kūrinyje buvo kalbama pirmuoju asmeniu, dienoraščio principu, tik pabaigoje įvykiai pasakojami iš šalies. Personažai su labai ryškiai išreikštais charakteriais, ypač patiko pagrindinė veikėja, ji tokia charizmatiška. Nors beskaitydama šią knygą, aptikau ne vieną panašumą į Brontės „Džeinę Eir“, tas pats bėgimas nuo meilės, mokytojavimas, sugrįžimas, maištingas būdas ir pan., tik kad Džeinė Eir buvo negraži, o štai Feridė aprašoma kaip tikra gražuolė. Na, bet nesigilinsiu, pati atmosfera visai kitokia, čia Turkija, ir papročiai, ir tradicijos kitokios. Džiaugiuosi, kad galėjau labiau pažinti tos šalies tradicijas, žinoma, dabar jos šiek tiek pasikeitusios, bet vis tiek įdomu buvo. Ir pačių įvykių čia daugiau, pagrindinei veikėjai ne vieną kartą tenka keisti savo gyvenamąją vietą, sulig kiekvienu miestu skiriasi ir gyventojų pažiūros, taip autorius parodo mums, kad skirtinguose Turkijos kraštuose vyrauja skirtingos tradicijos (na, nėra jos drastiškai kitokios, bet skirtumą pajusti tikrai galime). Pats kūrinys man pasirodė labai šiltas, gal todėl, kad buvo rašomas kaip merginos dienoraštis, kažkaip tie jausmai pateikti būtent tokia forma, kokia man ir norėjosi. Galbūt vietomis šiek tiek per daug buvo man to savęs apgaudinėjimo. Nors priskirčiau šią knygą prie lengvesnio tipo kūrinių, kurie neįpareigoja skaitytoją ieškoti kažkokių tai poteksčių, bet jokiu būdu negaliu teigti, kad tai niekalas. Tikrai nebloga knyga laisvalaikiui, smagiai skaitosi, nors abejoju, ar turi kažkokią ypatingą išliekamąją vertę. Bet man to ir reikėjo, tad nesiskundžiu :) Rekomenduoju vasarai :) 8/10

Ekranizacijos: Jų mes turime netgi cielas dvi :) Žinoma, dedu jas tik dėl įdomumo, nes vis dėlto, jos turkų kalba. O gal yra mokančių? :)

1. Pirmoji, dar nespalvota ekranizacija, pastatyta 1966 m. Yra visa sukelta į jūtūbą, pradžia:

2. Ir štai po lygiai 20-ies metų, iš šio kūrinio yra pagaminamas serialas. Jau spalvota versija, 1986 m. Tokio dalyko, kaip treileris neradau, čia fanų „konstruotas“ video, iš įvairių serialo akimirkų:

 

P.S. O naujas viršelis labai simpatiškas :)

Nuoširdžiai Jūsų, Rita :)