Neramina širdies perskaityta ir neaprašyta knyga (tiksliau, šiąnakt Senovės Romos istorija nelabai traukia..o galėtų), tad skubu padėties taisyti. Tai knyga, kuri yra visiškai kitokia, nei prieš tai mano pristatyta "Vienatvė tinkle", bet apie viską iš eilės.
Trumpai apie autorių: ar Jūsų dėmesio nepatrauktų knyga, kurio autoriui per du mėnesius psichiatrinėje ligoninėje, buvo atlikta dvylika elektrošoko terapijos seansų, ir kuriam buvo diagnozuota paranojinė šizofrenija ir klinikinė depresija? Na, mane tai patraukė. Įdomu juk, ką po to gali parašyti žmogus. Ir visgi, 1967m išleido pasaulinę šlovę pelniusią novelę "Upėtakių žvejyba Amerikoje", o 1968m - ir "Arbūzų cukruje", nors ji tokios šlovės jam ir nebeatnešė.
Rašytojas, gimęs 1935m (Takomoje), buvo ne tik keistuolis, anarchistas, alkoholikas ir savižudis (mirė 1984m), bet ir tapo kontrkultūros legenda, tiltu tarp bytnikų ir hipių kartų. Maža to, kritikų vadinamas paskutiniuoju Amerikos klasiku.
Apie knygą: knygoje pasakojama apie utopinę bendruomenę, kuri yra įsikūrusi idMYRYJE (ang.iDEATH). Vietoje, kur žmonės laidojami skaidriuose karstuose upės dugne ir kurių laidotuvių upėtakiai susirenka stebėti, kur kiekvieną dieną saulės spinduliai vis kitokios spalvos. Jie sukuria skirtingų spalvų arbūzus, iš kurių cukraus yra gaminama beveik..viskas (net stiklas!). Bendruomenė iškilo ant žlugusios socialinės sistemos griuvėsiu, kur Užmirštuose Reikaluose likimo valiai paliekama visa praeitis, prievarta ir neapykanta. Tarsi viskas prasideda iš naujo. Be viso to, į istoriją įsipina ir tragiškas meilės trikampis.
Mano nuomonė: visų pirma, tai turiu paminėti, kad rašyti pastarąją pastraipą buvo labai sunku. Knygos anotacija iš karto skelbė, kad knygą perpras ne kiekvienas. Asmeniškai, negalėčiau pavadinti jos bloga, nes parašyta tai ji gražiai (ta prasme, stilius gražus), skaitosi lengvai (visgi, per vieną naktį susiurbiau), tačiau tai nereiškia, kad yra lengvai suprantama (aišku, o kas sakė, kad geros knygos lengvai suprantamos?). Tiesiog man ne prie širdies tokios fragmentiškos, metaforiškos, psichodelinės istorijos. Nors sugaišto laiko nesigailiu, tikrai neketinu imtis kitų šio rašytojo kūrinių. Ką padarysi, kiekvienam savo.
Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: ne, nebent žinočiau, kad žmogus tikrai žavisi psichodelika ir hipiais.
Ineta
Turiu tau pritarti, skaičiau šią knygą prieš kokius 3 metus. Nepasakyčiau, kad patiko, man pasirodė net per lėkšta savo simbolika (kurią greit perpratau). Vėliau skaičiau ir "Upėtakių žvejyba Amerikoje", tai iki šiol laikausi nuomonės, kad ją reikia skaityti apsirūkius žolės, tik tada suprasi, ką autorius norėjo pasakyt.
AtsakytiPanaikintiLygiai tą patį norėjau pasakyti ir apie šią knygą, tik pamiršau! Skaitant, manau, reiktų būti apsirūkusiam (čia kaip man per kokį matematikos kontrolinį, kad apšvietimas ateitų, nors niekad nebandžiau, sakiau, gal reikės kada) :D
AtsakytiPanaikintiB.S.