Emausas - tai mažas kaimelis kažkur pažadėtoje žemėje.
Nors tai jau antroji knyga, perskaityta šiais metais, bet noriu aprašyti būtent ją. Ir visai ne todėl, kad ji man labai patiko. Galėčiau teigti netgi priešingai.. Tačiau visgi tai Baricco ir dar ta knyga - naujausias jo kūrinys.
Knygoje pasakojama apie keturis aštuoniolikmečius vaikinus, geriausius draugus. Jie šiek tiek kitokie nei kiti jų bendraamžiai - jie gieda bažnyčios chore, yra giliai tikintys, o laisvu laiku lanko senelius globos namuose. Jų gyvenimas teka įprasta vaga, kol į gyvenimą neįsiveržia mergina Andrė.
Ji tarsi sujaukia jų gyvenimus, viską, ką jie turėjo susikūrę. Keturi geriausi draugai pasuka visiškai skirtingais keliais, kuriuos pavadinčiau netgi tragiškais.. Apskritai man nelabai patiko, kad viskuo kaltinama mergina (ne dėl to, kad būčiau kokia tai feministė ar panašiai). Manau, kad net labai aiškiai parodoma, kad problemos slypi pačiuose vaikinuose.
Knyga man pasirodė šiek tiek paviršutiniška, ne taip, kaip kitos Baricco knygos. Čia buvo taip nutolta nuo to stiliaus, prie kurio buvau pripratusi, kad jei nežinočiau, net nepasakyčiau, kas skaitau būtent šį rašytoją. Tai mane nuliūdino. Kitas dalykas - labai daug religijos. Na, gal ir nieko nuostabaus, kad tikintys veikėjai viską aiškina religiniais dalykais. Bet tokio tipo apmąstymai mane truputį migdė. Nebuvo taip įdomu, kaip galėjo būti. O gal aš pati per mažai įsigilinau..
Galbūt reikėtų šią knygą perskaityti truputį vėliau, po kažkiek laiko. Gal tada pažiūrėčiau į ją kitu kampu. Nes dabar esu šiek tiek nusivylusi.. Tikėjausi to, kas pas Baricco buvo taip miela ir pažįstama, o gavau nei šį, nei tą.
Pagarbiai,
Paulina
0 komentarai:
Rašyti komentarą